Laiškas tau...

Norėjai gyvenimo su šviesesniu dangumi, su baltais džiaugsmo angelais, su nežemiškomis gėlėmis ir tyresniais už tyriausius upokšniais.  Buvai ištroškęs spalvingų paukščių giesmių ir tylaus, sidabru padabinto miško ošimo.
To suteikti negalėjau, gal todėl tu išėjai į šviesesnį, Apvaizdos lydimą ir nežinomybe dvelkentį kelią, tikėdamas ten rasti laimę ir sielos vidinę ramybę rudeniniame, lietumi alsuojančiame vakare.
Likau viena su savo mintimis,  idealais ir svajonėmis. Ilgai negalėsiu nutildyti neramių dūžių. Liko saulė, kurios spindulių, primenančių tavo akis, niekad nepaliausiu ilgėtis. Srūvanti upė man primins nenuoramą siaubūną laika, su savimi nusinešusį nuostabiausias akimirkas. Prisėdusi medžio pavėsyje prisiminsiu tavo rankas, kurių šiluma ir dabar šildo mano pavargusią sielą, o šakose žaidžiantis vejelis primins tavo balsą.
Dangaus švyturiai keičiasi lydimi minčių apie tave. Ka veiki, kur esi, kur skrieja tavo mintys? Ilgiuosi tavęs, nors žinau, kad jau niekad tavim nebesidžiaugiu, nematysiu šypsenos, skirtos tik man…
Dėl to prašau: “atleisk, kad mylėjau tave tau nežinant…”