Taigi keliavo ežiukas mišku. O kur jam daugiau ir keliauti? Na, jis buvo girdėjęs gandus, esą keli jo kolegos buvo iškeliavę iš miško, bet tai buvo vienetai, ir retas, kuris iš tų vienetų, sugrįždavo. O štai mūsiškis nebuvo ekstremalas, todėl nuotykių neieškojo ir puikiai jautėsi keliaudamas mišku. Einant aplinkui bolavo medžiai, tyvuliavo ežerai, o gal balos. Reikia suprasti, kad mūsiškiam ežiukui nebuvo didelio skirtumo tarp balos ir ežero. Ypač jei bala didesnė. Sklandė legendos, kad ne vienas garbus miško ežiukas yra paskendęs baloj. Turėdamas tai galvoje, mūsų mažasis keliautojas stengėsi kiekvieną balą aplenkti iš kuo toliau. Be medžių (kurie, beje, ežiukas galvojo, remia dangų) ir ežerų – balų, aplinkui buvo gausu krūmų. Šie augalai, įvairiai susiraizgę ir susiaugę, sudarydavo įvairių miško būtybių, kaip antai kaukų ar laumių, siluetus. Tai labai įaudrindavo ežiuko vaizduotę. Šiaip jis buvo šiek tiek paranojikas, dar šiek tiek šizofrenikas, tačiau ypatingai kitiems neužkliūdavo. Bent jau ne tiek, kad reikėtų panaudoti savuosius spyglius. O jo spygliai buvo ypatingi: tvirti kaip plienas, skaidrūs kaip krištolas ir žibėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Šviesdavo jis iš tolo. Miško gyventojai sakydavo: „Žiūrėkit - vaivorykštė eina“. Bet apie ką aš? Aaa taip... Taigi keliavo jis į šiaurę, tikėjosi aplankyti savo senąjį gerąjį draugą – rudauodegį barsuką. Barsukas turėjo įsirengęs visai neprastą būstą. Tai buvo šiaudinė trobelė, tvirtai suręsta, eglišakiais paremta. Ji buvo ne aukštesnė, negu keturios lapės pėdos ir tikrai ne platesnė negu treji vilko liemenys. Joje visuomet būdavo šilta ir visuomet galėdavai pasrėbti karšto pušų spyglių troškinio. Būtent apie troškinį mūsų žvitrusis keliautojas ir mąstė, vikriai šokinėdamas per kelmus ir kitas kliūtis, atsiradusias jo kely.
Ko gero, jis būtų sėkmingai pasiekęs tą trobelę, jei ne lemtingas atsitikimas, pakeitęs visą mūsų herojaus miško apsuptą gyvenimą. Bėgant arti vienos proskynos, ežiukas išgirdo garsus. Tai buvo baisūs riksmai. Tokių jis dar niekad nebuvo girdėjęs. Šiuos garsus jis nebent galėjo palyginti su šerno kriokimu, kurį vejasi išbadėjusi smailiaausė meškutė. Tačiau tarp viso to negirdėto jis taipogi atpažino kai ką labai gerai pažįstamo. Tik jis vienas tegalėjo šitai atpažinti ir suprasti. Šaukė kitas ežiukas. Iš balso sprendžiant, visai jauna patelė. Sukaupęs paskutinius drąsos likučius jis priartėjo prie miško krašto, pasislėpė už jaunos pušelės ir pažvelgė į atsivėrusią plotmę...
Prieš jo akis atsivėręs vaizdas visam laikui išliks jo atmintyje. Neleis jam ramiai miegoti, grauš jį iš vidaus, naikins jį. Naikins kaip vėžys. Aptemdys visus jo pasiekimus, bus šaukštas deguto į visas jo medaus statines. Keli milžiniški sutvėrimai, žaižaruojantys įvairiausiomis spalvomis (visai kaip jo spygliai), šaukdami dar niekur jam negirdėtus karo šauksmus, aukštai iškėlę savo viršutines milžiniškas ataugas, apatinėmis spardė jaunąją ežiukę. Tokio medžiojimo būdo jis dar nebuvo matęs. Po kiekvieno spyrio vargšas padarėlis lėkdavo link kito milžiniško padaro milžiniškos ataugos, kuri jau stipriai atmesta atgal buvo pasiruošusi sekančiam spyriui. Ežiukas to negalėjo suprasti. Nejaugi tie padarai iš tiesų tikisi taip nulaužyti jos spyglius, kad galėtų ją ramiai suėsti? Nejaugi jie nežino, kad šauniųjų ežiukų spygliai niekada nelūžta, niekada! Ir nejaugi tokia maža ežiukė galėtų būti pakankamas grobis tokiems monstrams? Kodėl jie neieško daugiau ežiukų? Dieve, kada gi jie baigs?! Šie ir kiti klausimai sukosi jo mažoje galvelėje, kol juos pakeitė didžiulis pyktis, o po jo didelė neviltis. Ežiukas nieko negalėjo pakeisti, o jie niekaip nebaigė savo beprotiško „darbo“. Ir staiga jam pasirodė, kad ežiukė, po eilinio smūgio aukštai išlėkusi į orą, jį pamatė. „Ne, tik ne tai“ – ežiukas šaukte iššaukė sau viduje. Taip skausmingai, taip giliai, taip beviltiškai. Jis apsisuko ir pasileido bėgti. Bėgti kuo greičiau ir kuo toliau nuo čia. Jam atrodė, kad jo maža galvelė sprogs, išlakstys gabalais. Galbūt taip būtų netgi geriau... Pamažu žvėriški tų milžiniškų padarų garsai išnyko toly, jam už nugaros. Bet tik ne tas pagalbos šauksmas. Šis šauksmas lydės jį visą gyvenimą. Jis niekada, niekada daugiau net nepriartės prie miško pakraščio...