Rašyk
Eilės (72278)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Atidaro duris, įeina į miegamąjį su vaikeliu ant rankų, atsisėdo šalia, šypsosi meiliai į jį žiūrėdamas. Atsitraukusi nuo jo iš baimės virpėdama, nedrįsau prašyti, kad dar trumpam man duotų vaiką palaikyti.
- Koks jis gražus... – Laiko už jo mažos rankutės.
Tylėjau. Laukiau su siaubu, ką man dar žiauraus padarys. Tyčiosis?
- Aš dėl daug ko gailiuosi... Man ėmė atrodyti, kad mano gyvenimas tapo beprasmiu. Moralė, sąžinė buvo palaužtos, pats prisiverčiau peržengti visas žmogiškumo ribas. Bet kai paėmiau jį ant rankų... Gyvenimas įgavo naują prasmę. Buvau supykęs ant tavęs. Labai blogai padarei, kad nuslėpei tiesą. Nebegaliu tavimi pasitikėti. Atleisk, kad turiu būti toks žiaurus, bet turiu tave kontroliuoti. Mano gyvenime man brangus žmonės tapo taikiniais priešų taikiklyje. Tau pasakysiu tiesą, nebėra prasmės daugiau slėpti. – Padavė man sūnų.
- Nežinau kokia tavo gyvenime vieta aš užimu? Sūnų, jaučiu, kad myli, aš jį myliu dar labiau. Jis viskas mano gyvenime, už jį kovočiau iki paskutinio kraujo lašo. Jei reiktų ir prieš tave stočiau, kad jį apginčiau, nebijau mirties. Sutinku aukotis jei reikės. Darysiu viską ką liepsi...
- Protinga mergaitė... – paglostė veidą, pečius. – Nemeluosiu daugiau, pažadu. – Atsiduso.
- Tai pasakyk, kas aš tau esu..?
- Ir pats nežinau... Pagailėjau tavęs... – patrynė savo smilkinius. – Jei būčiau tada tavęs nepamatęs tame bare, gal būt jau seniai gyvos nebūtų. Turėjau tave pristatyti vienam žmogui. Nesugebėjau, toks grožis pakerėjo mano protą, pagailėjau. Išsipirkau sau, dvigubai sumokėjau. Mylėjau žmona ir dabar tebemyliu, bet tu buvai... Tūrėjau tave globoti. Pamažu pripratau prie tavęs... Nežinau net kaip tą jausmą pavadinti, lyg ir antroji meilė, gal tave laikiau savo drauge, norėjau apsaugoti nuo viso to, kas tau grėsė...
- Nesuprantu? – Nutraukiau jį. – Kaip kažkas galėjo mane nusipirkti man nežinant. Kas aš, daiktas? – Širdis virpėjo iš siaubo. Kaip šiame pasaulyje gali būti tokiu dalykų. – Dėl ko aš? Ką aš buvau padarius?
- Čia nereikia prasikalsti, ar kaip nors nusidėti. Kažkam patikai, užsigeidė ir turėjo gauti, man tu taip pat patikai... Pati galėtum susiprasti, juk esi tokia graži moteris.
- Graži..?
- Labai graži... – ėmė mane atsargiai bučiuoti. – Protinga, mylinti, jautri... Pajutau, kad tu mane įsimylėjai. – Atsitraukiau, nenorėjau, kad liestų. – Atleisk, kad su tavimi žaidžiau, kad stengiausi patenkinti savo viriškus poreikius. Tuo metu man reikėjo paguodos, užuojautos, meilės, buvau netekęs žmonos, o tu vienintelė užuovėja kurioje jaučiausi laimingas.
- Kad tu žinotum, kaip aš kankinausi dėl to tavo liūdesio. Jaučiau, nelaimingos meilės pėdsakus bandai paslėpti, užsimiršti. Į nieką nesikėsinau, maniau tu laisvas vyras, o čia... Dieve kokia šventvagystė. Kam reikėjo meluoti?
- Tam... – suspaudė savo delnuose mano rankas. - Jis tave sekė, laukė kol man atsibosi, tada būtų tave čiupęs ir tada viskas. Buvau sugalvojęs juo atsikratyti. Ir tada paaiškėjo, kad tu nėščia. Nežinau kodėl, bet tu mane įtikinai, jog vaikas ne mano, nors garbė žodis niekaip nenorėjau tuo tikėti. Bet tu taip įtykinamai man suvaidinai tą spektakliuką. Kraujas užvirė, maniau pat savo rankom nudėsiu ir ta kūdikį, bet kažkur gilei viduje jaučiau, tu meluoji. Vyliausi, kad jis mano. Kadangi taip karštligiškai bandei manimi atsikratyti, pasitraukiau, bet visą laiką stebėjau. Galiu pasakyti, kad ėmiau tavęs pamažu nekęsti. Beveik buvo tas pat, kas tau atsitiks. Bet galvojau palauksiu kol vaikas gims, sužinosiu ar jis mano... Aš padariau tyrimus. Jis mano sūnus, nepaneigsi. O tas žmogus, nežinau iš kur suuodė, kad tarp mūsų jau viskas baigta, ėmė tave medžioti. Galima sakyti, aš dar karta tave išgelbėjau...
- Nieko nesuprantu. Tai aš dabar turiu slapstytis?
- Oficialiai visi galvoja, kad tu esi mano meilužė. Todėl turi išskirtines teisias, kurių neturi mano žmona. Be to, esi mano kontrolėje, mano nuosavybė.
- Viešpatie, pasiklausyk ką tu kalbi? Ką, gal man tave šeimininkų vadinti?
- Ne, bet perspėju, geriau nesiutintum manęs, aš esu lygiai toks pat pavojingas kaip ir tas vyras, todėl jei ko nors nepadarysi, gali tikėtis bausmės. Man nereikia papildomu rūpesčių. Dabar tau tik reikia susitvarkyti gyvenimą taip, kad būtum visiškoje mano kontrolėje. Tai reiškia, kad tu atsikraustai į šį butą. Visus perspėji, kad gyvensi čia su manim, nuramini savo giminaičius, draugus. Pageidaučiau, kad mane įspėtum jei norėtum čia atsivesti kokia draugę. Tu net neįsivaizduoji to, ką sugeba kai kurie žmonės. Jie atrodo visiškai patikimi, o iš tikro... Nuo šiol net ir tavo draugai yra tavo priešai...
- Nesupratau? Kaip tai draugai... Aš jais pasitikiu. Juk jie mano draugai, juos gerai pažystu...
- O jei atsitiktu taip, kad juos priverstu šantažo būdu, ką nors siaubingo padaryti, kad tik pakenktų mums.
- Dieve... Tai dabar net ir mano draugai yra nesaugus... – Drebėjo rankos.
Tokios beprotystės negalėčiau net įsivaizduoti. Kokia gale galėtų priversti žmogų daryti tai... Kokiame aš pasaulyje staiga atsidūriau?
- Aš negąsdinu tavęs, kad taip ir atsitiks, bet tik įspėju.
- O tu... Ar jie gali tave priversti?..
- Taip, gali. – Atsitraukė nuo manęs. – Jis gali pagrobti mano žmona ir pareikalauti iškeisti į tave.
- Suprantu savo likimą. – Pradėjau verkti.
- Bet dėl sūnaus padaryčiau daug daugiau jei reiktų... – paglostė savo sūnų, šypsojosi jam.
- Tai dėl visko čia tik aš kalta?..
- Niekas nekaltas, toks gyvenimas. Jei būsi budri ir saugosi save ir mūsų vaiką, gali nebijoti. Be to stengsiuosi, kad ta kliūtis būtų pašalinta.
- Atleis, kad kišuosi ne į savo reikalus... Bet kaip tavo žmona. Ką ji žino?
- Apie ją daugiau neklausinėk... Su tavimi to tikrai neketinu aptarinėti. Rūpinkis mūsų sūnumi. O aš kiek galėdamas rūpinsiuos jumis abiem. Aš vienintelis tavo gyvybės draudimas.
Išėjo, paliko mane viena giliems apmąstymam. Bet kol rankose laikiau mieganti sūnų buvau laiminga ir negalvojau apie tai. Vakare jis išvežė mergina su vaiku, grįžęs dar karta apžiūrėjo mano žaizdas pagamino vakariene. Jaučiau, kad jo žmonai kažkas atsitiko, nenorėjau to sakyti, bet kai buvau nėščia mudvi susipažinom laukiamajame prie gydytojo kabineto. Išsigandau, jau buvau ją mačiusi Ernesto glėby. Ji nuoširdi, meili, tada jau supratau, kad ji nuostabus žmogus ir nesiruošiau kovoti su ja dėl mylimojo, jaučiau, jai jo labiau reikę. Kai ji atsisėdo šalia, malonei nusišypsojo. Klausinėjo kaip aš jaučiuosi, pati atviravo. Pasigyrė, kad laukėsi, bet tuojau ir guodėsi. Tai trečias jos kūdikis ir labai jaudinasi, kad vėl neįvyktu persileidimas. Pasakojo, kad kartą teko gulėti psichiatrinėje ligoninėje ir dabar sakėsi neištversianti jei vėl kūdikio neteks. Ėmiau verkti, o ši nesupratusi dėl ko, mane guodė ir ramino, kad neverta, nes tai kūdikėliui kenkia. Pasigyrė savo nuostabiu vyru, kaip jis nepasidavė kol ji sirgo, kaip kovojo su ja kartu ir kaip tik jo dėka ji išlipo iš dobės. Bet buvo tokia klaida padariusi, buvo nuo jo pabėgusi, nenorėjo būti tokia žmona kuri nesugeba vyrui padovanoti kūdikio. Guodė mane, sakė, kad aš nesinervinčiau dėl to niekšo, kuris mane paliko. Turėjau pameluoti... Atsisveikinom palinkėjo man, kad gimtu sveikas ir gražus kūdikis, padrąsino būti stipria. Buvau giliai sukrėsta tokio įvykio. Dabar jau nutuokiau, kad jo žmonai  įvyko persileidimas. Ne jau ji vėl pateko į ligoninę. Tai štai kodėl jis dabar net ir naktimis būna su manimi. Nenori būti vienas, tikriausiai bijo prisiminimo šmėklų. Nesistebiu, kad Ernestas ją taip myli, nuostabus žmogus. Nežinau, mažai tokių kaip ji, kaip magnetas, bet ką prie savęs pritrauktų, atrodyto, senai pažystamas ir artimas žmogus kalbina.
Sekiau po kambarį akim vaikštanti Ernestą, bandžiau įspėti jo nuotaikas, jausmus. Dvigubas rūpestis, aš ir ji. Jau geriau tik ja rūpintųsi, ji daug svarbesnė nei aš, bet ne jau jam pasakysi, kad eitų padėti greičiau atsigauti žmonai. Visiškai su manimi nesikalbėjo, tai atsisėdęs spoksojo į mane tai pro langą, kažko laukė. Regis sulaukė, suskambo mobilus, išėjo, nieko nesakęs.
2004-07-14 19:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-14 22:14
IcEteAtE
o man ir vel patiko. Rasyk toliau ... :***
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-14 20:49
Nyarlathotep
Vėl tas pats: "
Atidaro duris, įeina į miegamąjį ..., atsisėdo šalia, šypsosi...  nedrįsau ..., . " Jei jau sakinio pradžioje ankstesni veiksmai esamuoju laiku, tai kodėl peršoki toliau į būtajį? Ir aplamai, darbe reikia apsispręsti. Atskirame sakinyje būtų gerai "atsisėdo šalia, šypsosi" - iš pradžių atsisėdo, o va dabar šypsosi.
"Oficialiai visi galvoja" - perliukas. Tegyvuoja telepatija.
"Išėjo, paliko mane viena giliems apmąstymam. Bet kol rankose laikiau mieganti sūnų buvau laiminga ir negalvojau apie tai." Giliems apmastymams - žmogaus vidinė būsena, paprastai giliuose apmąstymuose. Bet tada antras sakinys nederėtų. Gal pakaktų "apmąstyti" ?
"Jaučiau, kad jo žmonai kažkas atsitiko, nenorėjau to sakyti, bet kai buvau nėščia mudvi susipažinom laukiamajame prie gydytojo kabineto." Per daug nesusietų dalykų viename sakinyje.
"Ji nuoširdi, meili, tada jau supratau, kad ji nuostabus žmogus ir nesiruošiau kovoti su ja dėl mylimojo, jaučiau, jai jo labiau reikę." 4 kartus Ji formos. Per daug.
"Tai trečias jos kūdikis ir labai jaudinasi, kad vėl neįvyktu persileidimas." man rodos, žodis "kūdikis" naudojamas jau gimusiems vaikams.
"Pasigyrė savo nuostabiu vyru, kaip jis nepasidavė kol ji sirgo, kaip kovojo su ja kartu ir kaip tik jo dėka ji išlipo iš dobės." perdaug "jo".
"Ne jau ji vėl pateko į ligoninę." ???
"bijo prisiminimo šmėklų." ? ką konkrečiai jis turi prisiminti ?
Buvo ir šiaip klaidelių. ~3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą