raudonu veidu velka įdubusį šypsnį
akis paleidžia į balas turkštis
prie medžio kojas priglaudusi
manosi gavusi apkabinimą
debesis smiliumi atskaito
išskiria riebesnius pusryčiams
gėles rankomis glosto - neskina
ramunių vainiką galvos rutuly mato
įpylus lietui vandens gerklėn
tikėjimo tyrumu nušvinta
žmonių nebuvimą pasvėrusi
švelnumą niūniavimu išdainuoja
šviesai pabudus surankioja
save švyturiuojančią
ir, delnus bažnyčios durims
palikusi, tykumu išgaruoja