Mūsų kieme yra ypatingas šuva. Ne toks kaip visi. Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprastas kudlotas šunpalaikis. Bet jo akys... akys juodos kaip angliukai, didelės, ir gilios kaip moters, likus trim dienom iki gimdymo. Ir elgiasi jis ne taip kaip kiti kiemterjerai. Jis niekada nesislapsto pabrukęs uodegą pakampėmis. Visada dėmesio centre. Gal todėl ir nelieka alkanas – geri žmonės pašeria.
Vieną saulėtą pavasario popietę, žiopsodamas pro langą, pamačiau jį išsitiesusį vidury kiemo tarp pienių ir mąsliu žvilgsniu žvelgiantį į dangų.
- Sveikas, seni, - sakau išsidrėbdamas šalia.
- Senokai nesimatėm, - po ilgos pauzės, neatitraukdamas akių nuo dangaus, atsako šuva.
- Geras vaizdas: didelis juodas šuva tarp geltonų geltonų pienių, - toliau bandau užmegzti šneką, matydamas, kad jam nerūpiu.
- Geras vaizdas ten, viršuje. O čia... tik pienės, kurios po poros savaičių nuvis. Va dangus tai kas kita. Kaip manai yra ten kas nors?...
- Ką turi omenyje? Ufonautus? – apsimetu, kad nesuprantu. Šuva senas, labai senas ir apie nieką kitą, kaip apie pomirtinį gyvenimą, žiūrėdamas į dangų, tikrai nemąstys.
Šuva tyliai nusišypso. „Et, jaunimas“ – pagalvoja. „Ir ką jūs suprantat?“. Išsitraukiu cigaretes, pasiūlau šuniui. Šis pagaliau atitraukia žvilgsnį nuo stebimo objekto, apuosto pakelį. Užsirūkom.
- Vis dėlto negali būti, kad ten tik tuštuma, - taria jis, išpūsdamas tirštą dūmą. – Jūs žmonės prigalvojote visokių rojų, pragarų, reinkarnacijų, tačiau kaip gi yra iš tiesų? Kur mes iškeliaujam, baigę dienas šiam pasauly?
- O ko tu labiau norėtum: į keliauti rojų ar persikūnyti į kitą šunį?
- Cha, - suvizgina uodegą šuva, - į rojų manęs, seno bledūno nieks neįleis... o į kitą šunį... hmmm... atsibodo man tas šuniškas gyvenimas.
- Na, o jeigu gimsi kokiu veisliniu, su dokumentais, gyvensi pas turtingą šeimininką...
- Pas šeimininką? Ne! Jokiu būdu! Nieko nėra brangiau už laisvę, - suurzgia nutraukdamas mano mintį šuva. – Na pats įsivaizduok, tave tik du kartus per dieną išleistų pamyžti... o ką jau apie mergas kalbėti? O jeigu neduok dieve kastruos!!! Na jau neee.
Šuva užgesina nuorūką, apsiverčia ant kito šono ir vėl susimąstęs žvelgia į dangų.
- O kiemšuniu būti pavargau. Viskas būtų gerai, tik žiemą šalta. Kad taip, kaip paukščiai, į šiltus kraštus išskristi... sparnai dalykas neblogas...
- Nori alaus? – klausiu
- Aha. Nubėgsi? Man neparduos... – šypsosi šis.
Nueinu nupirkti alaus – parduotuvė čia pat. Gulime pievoje, gurkšnojame alutį, rūkome. Pavasaris. Šilta. Gera kompanija. Ko dar reikia?
- O jei gimsi žmogumi? – klausiu.
- Žmogumi... žmogumi nenoriu. Sakiau juk, labiau už viską vertinu laisvę. O jūs, žmonės, esate vergai iš prigimties.
- Na jau, na jau. Yra visokių. Ir laisvų žmonių dauguma. Neperdėk.
- Neperdžiu, - juokiasi šis. – Pats pagalvok, esate... FJUUUU, - staiga švilpteli šuva, - tik pažiūrėk, kokia mergytė...
- Kuri? – apsidairau. – Ta kuri laiko pavadėlį rankoj, ar ta kuriai šis ant kaklo?
- Abi. Einam, pakadrinsim? – šuns akyse sužiba jaunatviški geidulingi žiburėliai.
- Kad... gal... tiek to... – tingiai atsakau. - Man kažkodėl labiau norisi pabendrauti rimtom temom.
- Kvaily, pavasaris juk. Palauk, aš toj, sugryšiu. Duok kramtoškės, nenoriu alum prasmirdęs pas mergas eiti.
Šuva čiaumodamas nubėga prie baltos kaip sniegas pudeliukės, ir kažką kužda į ausį. Tačiau šios šeimininkė piktai nuveja jį lauk.
- Feee, tik blusų mums ir tetrūksta. Rasim padorų kavalierių.
Mano pašnekovas lėtai ateina atgal ir išdidžiai taria:
- Džilda. Krūtas vardas. Vakare ją išveda bobutė ir paleidžia nuo pavadėlio. Susitarėm susitikti prie šiukšlių konteinerio. Ech, kokia mergytė... saldainiukas... o kvepia kaip...
- Ei, tu gi senas. Tau dar mergos rūpi? – nusišaipau.
- Tai jūs, žmonės, pusamžiai tampate impotentais. O mes šunys... turi dar alaus?
- Nueik ir tu nusiprausti, - sakau atidarydamas alų.
Šuva godžiai įsisiurbia į butelį, atsirūgsta ir susidomėjęs klausia:
- Ką siūlai, į dvokiančią upę lysti? Na jau neee...
- Na gerai, - nusileidžiu. - Eime pas mane, nuprausiu.
- O paėsti ką nors turėsi? Alkanam pas mergas eiti ne kas...
- Rasim.
Atėjom. Šuva ilgai prausėsi, džiovinos fenu. Išsikvėpino mano tualetiniu vandeniu, ilgai staipėsi prieš veidrodį. Prarijo pusę vištos. Po to drybsojome ant sofos, ir tylėdami gėrėme alų. Man atsistojus eiti į balkoną parūkyti, šuva nubėgo į koridorių ir grįžo nešinas šlepetėmis. Vidury kambario sustojo, susimąstė ir...
- Tfu, prakeiktas instinktas, - išpjovė šlepetes. – Ką aš čia dabar... – susigėdo.
- Matai, - sakau, - vos nepardavei laisvės už vonią ir vištienos kepsnį.
Šuva pažvelgia man į akis ir tyliai taria:
- O vis dėlto gera turėti namus... bet... aš jau eisiu. Ten už durų – laisvė... Be to jau vakaras artėja.
Tylėdamas palydžiu jį iki durų. Šuva lėtai lipa laiptais ir bamba panosėje:
- Kokia gėda, kokia gėda...
- Gerai jau, gerai, - sušunku jam įkandin, - niekam nepasakosiu.
- O ta blondinė, pudelės šeimininkė, visai nieko, - jau linksmiau amteli šuva, - sužinoti telefoną?
- Ačiū, kaip nors pats.
Žiūriu per langą, kaip šuva išdidžiai žingsniuoja šiukšlių konteinerio link. Per tas moteris nebaigėm tokios įdomios temos. O taip knietėjo išgirsti senio nuomonę. Na, tiek to. Atsiverčiu užrašų knygelę ir galvoju, kuriai čia paskambinus. Ech, pavasaris...