Vasaros žingsniai

... Ši akimirka nepaprasta (norėtųsi, kad ji tęstųsi ir tęstųsi). Mergaitė stovi ant vieno iš Vilniaus tiltų, girdi kaip smarkiai plaka maža jos širdelė ir jaučia stiprų vėjo kvėpavimą. Ji prisimena, kaip išgirdusi džiugią naujieną, kad jau ryt atkeliauja vasara, nusprendžia nedelsti ir vasarą pasitikti jau šį, kupiną vilčių ir laimės vakarą.
    Ji bėga ir dairosi į šalis, į jau žaliuojančius medžius, į judančius įvairiausių dydžių lapus, supamus vėjo ir lyg rodančius kelią tilto link, trumpam žvilgteli į dangų skrodžiančias kregždes, sunerimusias, o gal besidžiaugiančias gerąją naujiena (tik iš kur jos žino?). Pagaliau, pagaliau, mažoji mergaitė atsiduria ant tilto, tarsi jausdamas mergaitės nuovargį, plūsteli gaivaus vėjelio gūsis ir ji užsimerkia, karts nuo karto jausdama švelnius vėjo paglostymus ir įsivaizduodama, kad girdi vasaros žingsnius, toli už aukštų, žemų ar sukrypusių namų, bažnyčių stogų ir kitų statinių, taip mistiškai apgaubtų mėlynų šešėlių, kuriuose paskęsta raudoni saulės spinduliai, suteikdami darnumo ir jaukumo.
    Taip, ji ten, išsvajota ir nepaprastai laukiama vasara, mergaitė tai užuodžia, užuodžia daug žydinčių gėlių kvapų susiliejančių į visumą ir tarsi koks oro burbulas pakimbančių virš mergaitės galvos, ji mintyse regi begales nuostabiausių gėlių žiedų: violetinių, mėlynų, raudonų su baltais apvadėliais, geltonų, mažų ir didelių, stiebą puošiančiais lapais ar be jų. Mažoji nenuorama žino, kad kiekvienais metais vasara kruopščiai išbarsto šias gėles po klonius, kalvas, pievas ir paima kvapų burbulą, išdalina kiekvienai iš jų gardų vasaros pažinimo kvapą ir tada visas oras prisipildo šilto ir malonaus dvelkimo. Kai šie kvapai pasklinda oru ir visos gėlės pražysta išskleisdamos ryškiaspalvius žiedus, tarsi šūkaudamos: “Vasara jau čia! ”, “ Pažiūrėkit į mus! ”,  “Koks nepaprastai įstabus pasaulis! ”, mergaitę užplūsta nepakartojamas jausmas, kai norisi kiekvienam žiedeliui nusišypsoti, kada norisi užsimerkt ir giliai įkvėpt vasaros, pučiant gaiviam vėjeliui, kai norisi tiesiog gulėti pievoj ir stebėti besimainančius debesis, tokius vaizdus mergaitė labiausiai už viską trokšdavo įsirėminti ir tarsi kokius paveikslėlius pakabinti gūdžiais, tamsiais ir nepaprastai šaltais žiemos vakarais, nors mintyse išgirsdama  vasaros žingsnius...