Rašyk
Eilės (72244)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prabudau, skaudą galvą. Jo jau nebuvo šalia, atsikėlęs gamino pusryčius. Nuslinkau remdamasi į sienas iki vonios nusiprausiau. Ir atėjau į virtuvę. Prie durų mane pasitiko išgąstingu žvilgsiu, greit prilaikydamas padėjo atsisėsti. Papusryčiavome tylėdami. Patinimas ant veido jau buvo atslėgęs. Išgėriau arbatą.
- Gal turi kokiu vaistų nuo galvos skausmo?
- Tuojau atnešiu.
Atsidusau lengviau, nuo tos įtampos visa virpėjau. Šalia jo kaip styga išsitempusi. Grįžta, duoda dvi tabletes ir stiklinę vandens, pastebėjau, jo ranka dreba. Pasižiūri į laikrodį. Jam jau metas.
- Jei kas nors atsitiks... Skambink man į mobilųjį, čia yra jo numeris. – Padavė man naują mobilųjį. - Vakare atvažiuosiu.
Dingo su visu savo nerimu. Pamiegojusi atsigavau, jaučiausi kaip naujai gimusi, pati sau valgyti pasidariau. Staiga suskambo mobilus, kurį buvo palikęs jis. Aišku kad skambino jis, tikriausiai pasiteirauti ar ko reikia.
- Kaip jautiesi?
- Gerai, jau nustojo galva skaudėti, ką tik pavalgiau.
- Tu turi paskambinti savo motinai, draugėm ir perspėti, kad tu esi išvažiavusi, supranti, niekas neturi įtarti. Antraip pati žinai kas bus, nesitikėk, kad aš tavęs pasigailėsiu net ir tokios būklės, iškart palengvinsiu tau dalią.
- Taip gerai... – vos lemenau išgąsčio pagauta.
Vėl paskubėjo pirmas padėti ragelį. Paverkiau pusvalandį, pagailėjau savęs, savo bjaurios dalios. Surinkau motinos telefono numerį.
- Labas mama...
- Dukra kur tu prapuolus, skambinau į namus, Edgaras buvo pas tave, sakė nieko nėra namie. Kur tu prapuolusi? – Mamos balsas išdavė susirūpinimą.
- Mamyt, aš su draugais išvažiavau į kaimą, ir Vilius su manim. Tik tu nesijaudink, už savaitės turėtume grįžti. O broliui pasakyk, kad jo reklamą pabaigs mano bendradarbė, gerai, aš su ja susitarsiu.
- Vaike, ar tu užkimus?..
- Ne, gal tik truputi, vakar sulijo. Labai linksma, buvom balevojom, tokioje pavėsinėja ant ežero kranto.
- Su kuo tu ten?
- Tu jų nepažysti. Kada nors supažindinsiu, fantastiški žmonės, jauna šeima.
- Tai gerai vaikeli pailsėk, atsigauk. Kas ten pas tave per rūpesčiai, kad net pas mane neatvažiuoji, aš taip Viliaus pasiilgau.
- Buvo šiokių tokių rūpesčių, bet dabar vėl viskas gerai. Jau pradedu atsigauti.
Padėjau ragelį, pasišlykštėjau tokiu melu, kurį dar pakartojau šešiem žmonėm. Šefė man jau buvo davusi atostogų, bet aš paprašau dar savaitės.
- Oi mergaite, mes be tavęs prapulti baigiam.
- Žinau, kad negerai, bet negaliu kitaip. Grįšiu atsigavus, pailsėjus, tuojau pat viską padarysiu.
- Tu tik pailsėk, pamiršk visus rūpesčius, mes čia patys kaip nors susitvarkysim. Geru tau atostogų. – Nusijuokė.
Pirmoji jo užgaida įvykdyta. Neturėjau jėgų, žiūrėjau televizorių, diena begalo prailgo. Vis vien visą gyvenimą nemeluosiu, kaip jis čia mane laikys uždarytą. Tai besvarstant ką daryti, kaip išsisukti iš tos beprotiškos padėties grįžo jis. Bet ne vienas, išgirdau moters balsą, abu kuždasi. Apsimečiau, kad miegu. Girdžiu kaip jis atėjo į miegamąjį.
- Miega, - sušnabždėjo.
Uždarė duris. Sutrikau, kas čia vyksta, kas ta moteris, kam jis ją čia atvežė. Galvojau pamiegosiu kol jiedu išsinešdins. Vos tik pasinėriau į sapnus pajutau kaip mane žadina, švelniai kutena, glosto.
- Gabriele, prabusk, žiūrėk kas atėjo tavęs aplankyti...
Pramerkusi akis, visa drebanti, ašarotom akim čiupau į glėbį savo vaikutį. Bučiavau savo angelą.
- Ačiū... Ernestai... Dieve ačiū tau...
Sūpavau apkabinus. Nustebusi džiaugiausi, jis toks paaugęs, pasunkėjas. Verkė, gal išsigandęs, gal išsiilgęs mano glėbio. Staiga pamačiau tą moterį, kuri čia atėjo su juo. Nebuvo panaši į auklę, bet atrodė patikima ir maloni.
- Duokš man vaiką.
- Ne, prašau Ernestai. – Apsikabinau kūdikį, neleido jam prie jo prisiliesti. – Tik vėl neatimk...
- Nusiramink, tegul Jolanta jį pažiūri. Mes dabar su tavimi turime pasikalbėti. Po to vaiką tau vėl atnešim gerai.
Nenoriai, bet atidaviau Vilių, tai moteriai, per daug bijojau Ernesto. Dar nuo rankų nenunyko jo šilto kūnelio kvapas ir tas jausmas, kad jį dar laikau. Apsikabinau save stipriai suspaudžiau apsipyliau ašarom iš skausmo ir siaubo.
- Tuojau pat nusiramink, tu mane nervini. – Atplėšė mano rakas, kad vėl savęs nesužaločiau.
- Gerai, kaip liepsi...
- Grąžinsiu sūnų tau tik su vieną sąlyga. Nuo šiol tu gyvensi čia. Galėsi dirbti, ką nori daryti, ta mergina tau padės prižiūrėti vaiką. Bet kad ir kur eisi su vaiku, tave seks, aš tam reikalui pinigų negailėsiu. Jei tu bent kartą suklysi, gali net neabejoti, kad tau viskas baigsis labai greit. Ranka man nesudrebės. – Nustūmiau jo ranka nuo savo kaklo.
- Pamišėlis. – Šluosčiausi ašaras.
- Bet jei busi gera, gyvensi kaip karalienė. Nieko netrūks.
- Ką, tu nori, kad aš būčiau paukštelis auksiniam narvelį?
- Ne, man tik reikia apsidrausti nuo tavo nesąmonių. Be to man tavęs gaila. – Paglostė man galvą. Šyptelėjo. – Tu vis dar tokia pat gražutė. – Pasilenkęs pabučiavo. – Todėl turėsi ypatingą vietą mano gyvenime.
- Ką tu tuo nori pasakyti. Ko nori, kad aš būčiau tavo meiluže. Kam aš tau reikalinga, kai tu turi tokią nuostabią žmoną. Aš ją mačiau.
- Ką? Tu jai ką nors sakei, - sučiupo už plaukų.
- Nieko, netyčia judu pamačiau. Ligoninėje. Iš kart supratau, kad ta moteris tavo gyvenime yra daug svarbesnė už visas kitas ir mane. Tada jau žinojau, kad tu vedęs dėl to ir pabėgau. Kam tu mane apgaudinėjai. Aš tai kvailė nesupratau, galvojau, kad tu mane myli. Šitiek primelavai. Jaučiau, kad per daug gerai, kad būtų tiesa. Bet tai jau buvo viršūnė. Viešpatie tu mafijozas. O dabar visiškai mane baigi pribaigti. Man jos gaila, kaip tu ją kankini, tu irgi jai meluoji, tikriausiai jai sukūrei nuostabaus gyvenimo iliuziją, bet ir ji vieną diena viską sužinos. Nebūk jei žiaurus, neapgaudinėk jos, juk tam nėra jokios priežasties.
- Nutilk. – Krėstelėjo kaip skudurinę lėlę. – Mano žmona sunkiai serga, aš ją beprotiškai myliu ir nė už ką neleisiu jos skaudinti. Tu esi niekas palyginti su ja. Bet kada užsinorėjęs tau galvą nusuksiu. Tu niekada jos vietos neužimsi. Niekas jos nepakeis. Nei tu, nei kita.
- Liaukis man nieko iš tavęs nereikia. Nieko! – Stūmiau jį nuo savęs.
- Darysi ką liepsiu. – Paleido. – Ir kada liepsiu. Dieną ir naktį, dieną ir naktį... – Išėjo su plačia šypsena.
Jaučiausi kaip ant saulės numesta pliauska, visa išdžiuvusi, suvytusi. Jau nebegalėjau verkti, tai buvo trečioji mano mirtis, pirmoji kai sužinojau, kad jis manęs nemylėjo, antroji kai jis pagrobė mano vaiką ir dabar trečioji, prievarta mane vėl susigražino, kad toliau kankintų tik dabar atvirai. Nežinojau kokia jis galią turi, vyliausi, kad jame dar yra žmogiškumo.
2004-07-13 13:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 21:22
IcEteAtE
o man patiko... Patinka veiksmas esantis kurinyje. Skaitai ir nezinai ko is jo gali tiketis sekancia minute. Patiko ir net labai :** laukiu :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 17:37
Nyarlathotep
Pabandyk palikt darbą pagulėti, o po to paskaityk jį be rašymo emocijų - padeda. Dėl stiliaus - krenta į akis nemažai detalių, pvz. pasikartojimai "Staiga suskambo mobilus, kurį buvo palikęs jis. Aišku kad skambino jis, tikriausiai pasiteirauti ar ko reikia. " - 2 kartus "jis" gretimuose sakiniuose. "Grąžinsiu sūnų tau tik su vieną sąlyga. Nuo šiol tu gyvensi čia. " -Tau - tu.
"Dukra kur tu prapuolus, skambinau į namus" be skyrybos Dukra  skamba kaip vardininkas ir keičia sakinio prasmę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 16:00
Nyarlathotep
Skaitosi sunkiai. Klaidos, neapdairumai ir prastas stilius. Pvz naudoji tuo pat metu 2 laikus įvykių atpasakojimui, pvz "Grįžta, duoda ... pastebėjau,... dreba. " Ir taip ne vienoje vietoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą