Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Man jau 45-eri. Gana brandus amžius šnekėti apie gyvenimą, manau. Bet, kad aš jo dar nenugyvenau. Nei vienos dienos nebuvo tokios, kad bent jau pagalvočiau, kad verta pradėt rašyti apie savo gyvenimą. Juk tikriausiai žmonės pradeda rayti autobiografijas tada, kai jaučiasi turintys daug ką mums papasakoti. Atlikti išpažintį. Galbūt net dalį netiesos, bet ar tai svarbu. Jie rašo apie savo unikalų gyvenimą ir tikisi, kad mes liksime susižavėję jų unikaliuoju gyvenimu. Turbūt todėl jau nuo vaikystės nemėgau autobiografinių knygų (savotiškai autobiografinis sakinys) Jei jau pradėjom temą apie tai ko nemėgauy nuo vaiksytės tai dar turiu pridurti anyžinius saldainius. O jų buvo pilna visuose mūsų ano vietose.  Lyg ir šeimos relikvija. Kaip ten sakoma: "iš kartos i kartą". Mano prosenelis turėjo saldainių parduotuvę, kuri dabar priklauso mano broliui. Ir aišku praduotuvėje visada galėdavai užuosti anyžius.. Net ir dabar nekeliu kojos į tą parduotuvę, kad ir kaip mane trauktų atnaujintas parduotuvės interjeras. Jau geriau atsisėsti  ameriketiškoje užeigoje, esančioje priešais parduotuvę ir kvėpuojant mėsainių teikiamu aromatu ir be abejonės geriant puskystę amerikietišką kavą stebėti prancūziško stiliaus parduotuvę iš šalies.
Turiu trumpam nueiti nuo monitoriaus ir susirasti mobilų telefoną. Kažkas labai įkyriai jau trečią kartą per visas penkias minutes man rašo žinutes. Kam tokią šaltą rudens naktį aš galiu būti reikalinga? gal kažkam trūksta šilumos.
Ir kaip aš nesupratau. Tai tas įkyrus vaikinas, kuris jau keli mėnesiai kaip nuo manęs neatstoja. Nori pozuoti (tikriausiai nuogas) mano naujajam paveikslui. Iš kur ir kaip jis mane susirado neklauskit, bet, kad turiu 15-a metų už save jaunesnį gerbėją tai galiu jums patvirtinti raštiškai.
Taigi, ties kuo mes baigėme? ai taip, kad nebekeliu kojos į šeimos saldainių parduotuvę. Turbūt dėl šios priežasties ir pačią šeimą labai retai priimu į namus. Jie man visi atsiduoda anyžiumi. Oi taip, dar viena iš tų kvailųjų šeimos relikvijų - kiekvienas kalėdas švęsti mano namuose. Galit įsivaizduoti dešimt anyžinių galvų, prie mano medinio stalelio ir mano vargingam butuke. Įsivaizduokit kaip turi jaustis mano daiktai, kurie taip kaip ir aš nemėgsta anyžių. Vargšai, paskui visą mėnesį negaliu išvėdinti kambarių. O kai bandau priešintis užplūsta nepasitenkinimų banga, kad išvis nepraleidžiu laiko su SAVO šeima (lyga man jinai rūpėtų - turiu ir savų rūpesčių per akis), kad per daug žiūriu į savo tuščius drobės gabalus (hmhm, juk tai be galo didelis įžeidimas skurdžiam menininkui) ir jeigu neturiu susikūrus šeimos tai bent jau reikia  nors kartą į metus pabūti su šeima, kuri sukūrė mane. Kaip ir kaip nenorėčiau - tenka nusileisti.
Toks gražus ir šaltas rudens vakaras, oaš sėdžiu namie. Na taip, juk jau išleidsau visus pinigus, kuriuos gavau už paskutinįjį paveikslą. Reikia meilės, kad vėl sukurčiau kažką gražaus. na ką, reikia skambinti gerbėjui.
-Sveika, čia Izabelė, - vos girdimu balsu pratariau aš. Tikriausiai jau pamiršau visus įžvalgius būdus pakerėti pašnekovą savo balsu.
- O!!! Bela Bela, kaip malonu girdėti tavo balsą, saldžiu balseliu tarė man. Galbūt dabar jau mada šnekėti kuo tyliau... GAl tai skaitoma seksualu...
- Tai, kiek suprantu labai nori įsiamžinti naujajame mano paveiksle, - kuo saldžiau bandžiau ištarti. Net įsivaizdavau, kad valgau be galo salžią braškę.
- Bet juk jau pusę 12-os, - bandė kuo labiau nustebusiu balsu sakyti jis. Bet nepavyko, kaip gaila.
- Juk taip dar romantiškiau. Laukiu, - gretai tariau ir padėjau ragelį.
Fui, juk aš jau nebe metuose koketuoti. Užsiimti flirtu. Bet man vis kažko trūksta po skyrybų. Gal vyro išvežtos komodos. Niekaip negaliu rasti kito daikto, kuris užpildytų senosios komodos vietą. Nerandu sau vietos, kai jos nebėra.
Na ką, tęsiu savo biografiją. Taigi, aš Izabelė. Nors visi mane vadina tiesiog Bela. Labai dviprasmiška... hm ... Esu dailininkė. Taip, priklausau tų skurdžiųjų dailininkų rasei. Vilnietė. Antakalnio rajonas. Namas 13-as. Butas 5-as. 3 kambariai. Liko nuo vyro. Turbūt pasigailėjo manęs. Matė, kad nieko iš manęs nebus. O pats. Na ką, jeigu jau biografija tai biografija. Paliko mane dėl jaunesnės 17-a metų. Bet net nežinau kas jinai jam. Dukra, o gal jau žmona. Dar nespėjau išsiaiškinti. Lyg ir buvau jo vestuvėse, bet gal ji buvo jo pamergė. Ai, neturiu laiko tokiems beviltiškiems apmąstymams.
Pagaliau!! Pirma žvaigždė danguje. Kiekvieną nakti laukiu jos pasirodant. Ir tik po to leidžiu sau eiti miegoti. Jei ji taip ir nepasirodo - lieku be miego. Esu įsitikinusi, kad ji man atnša manuosius, likimo skirtus sapnus. O, stai ir mano kaimynas. Kaip ir kiekviena naktį  lygiai be 13 minučių dvyliktos jis išeina pasivaikščioti. Tik šiandien jis su skėčiu . Nors nelyja. Neklauskit kodėl. Ir aš kartais noiu prie jo prisijungti, bet juk jis irgi anyžinė galva. Kiekvieną dieną matau jį einant į mūsiškę saldainių parduotuvę. Trumpiau - anyžinę.
Skambutis į duris. Išsigandau. Tai turbūt ne kas kitas, o mano kaimynas, kuris niekaip negali rasti savo buto. Ir taip kiekvieną ketvirtadienį. Na, ne kiekvieną, nes kartais žmona jį atsitempia iš to rajoninio baro. Bent jau jinai jį taip vadina. Man jisai visai mielas. Atidarau duris jau nusiteikusi blogiausio. O prieš mane - gerbėjas. Ui, koks greitas. O aš net nepasiruošus. Na ką gi, reikia gi vistiek įsileisti į namus. Pakviečiau vis dėlto.
- Sveika, - o taip tai tikrai jis . Jau to balso net prikelta 3-ia nakties nesumaišyčiau.
- Užeik ir nusirenk. Iškart gali visas, - su tais jaunėliais reikia konkrečiai, nes kitaip jau seniai turėčiau jaustis kaip paskutinė paleistuvė. Dona paskutinioji. Kaip gražu.
Oho, koks kūnas! Nieko sau gerbėjas! ir kuom aš jį patraukiau. Nežinau kodėl, tačiau pamaniau, kad mūsų vaikai visai vykę išeitų. Bet kodėl jis nuleidęs galvą. Gėdijasi, kaip mažas vaikiukas.
- koks tavo vardas?, - kad nuimti įtampą ir tą nelemta sieną tarp žmonių paklausiau aš.
- Simonas. Simas, jei trumpiau, - ir vėl tuo pačiu balseliu.
- Jeigu gali, jauskis kaip namie. Jei būsi toks įsitempęs man nieko neišeis.
- Na, pasistengsiu, - kaip mažas vaikas netyčia užkliudęs labai piktą savo mamą išlemeno jis.
Norėčiau jo paragauti, bet ne šiandien. Šiandien citrusiniai saldainiukai manęs netraukia.
Tapiau jį geras keturias valandas. Ir labai sėkmingai. Tada pasiūliau balto vyno. Juk tik tokio dabar ir turėjau. Mama parvežė is Ispanijos. Laukiau tinkamos progos pasiduoti instinktams - ispaniškam vynui. Tikriausiai tai buvo geriausias metas, bet jis atsisakė. kvaila mintis atėjo į galvą. O jis tiesiog stovėjo priešais mane ir maldaujančiom akim nužiūrinėjo mane (o gal labiau tiktų nurenginėjo akim)
- Kiek aš tau būsiu skolinga, -vos girdimai pratariau.
Nieko..., išlemeno jis.
- Matau, kad tu pavargęs ir jau niekaip nesugebėsi grįžti namo. Aš tau gal paklosiu patalus svetainėje, ant sofos jei tau tinka, - lyg nenorėdama greitakalbe tariau jam.
- Būtų nuostabu, - energija trykštančiu balsu tarė jis. O juk maniau, kad jis pervargęs.
Jis jau miegojo. Kaip kūdikis. Norėjosi sudainuoti kokią lopšinę, kad nesapnuotų įkyrių sapnų. Bet tikriausiai jį saugo žvaigždė.. O aš nutariau pagulėti vonioje. Prisiminiau Karolį. Nors ne turbūt ne jį prisiminiau, o tik jo dideles putlias lūpas ir gilias žalias akis. Įdomu kaip jam sekasi. Ar vis dar nemėgstu anyžinių labiau nei aš. O gal buvo kad užlėkęs į anyžinę. Reikės jam paskambinti, kai susimokėsiu telefono sąskaitą. Nors kai vakar man skambino Beatričė jokiais būdais negalėjau jos perkalbėti. Ji kaip kvaila tikino, kad Karoliui geriau neskambinti, nes jis tik gadina mano meniškąją sielą. Manau ji man pavydi. Kaip ir kiekviena moteris. Nes Karolį ne taip jau lengva gauti. O tuo labiau būti jam ant tiek svarbia, kad galėtum skambinti vidury nakties. Na, bet aš sugebėjau gauti visas teises i privatumą. Trūksta mano jo aistros. Nemanau, kad tai meilės. Mes paprasčiausiai vienas  kitam reikalingi, kaip, kad manoji vaza, kuri jau penkiolika metų stovi virtuvėje ir laukia kol kiekvieną vasaros pradžią  į ją pamerksiu lubinus būtinai atneštus Tomo (tikrai nedovanotus, paprasčiausiai atneštus).
Išlipau iš vonios, kurioje plaukiojo rožių žiedai. Romantiška ar ne? Bet ne galutinai. Juk vonioje trūksta kokio vyro-narcizo. Pažiūrėjau į veidrodį, kuris visas buvo aprasojęs. Stengiausi įžvelgti kitą moterį. Gal baigusią ekonomiką ir kylančia karjeros laiptais. Nepavyko. Likau  ta pati dailininke Izabelė.
Izabelė ir traukinio bėgiai. Taip mane vadindavo Tomas vaiksytėjė. Nes labai dažnai su juo lėkdavom pasivaikščioti bėgiais. Kvaila ar ne? Jis geriausias mano draugas jau nuo pat vaikystės ir net manau, kad vienu vaikystės momentu turėėjau jį kaip savo meilę. Bet nespėjau to išsiaškinti, nes visa tai truko per trumpai. Bet dabar mūsų keliai išsiskyrė. Jis dirba kažkokioje amerikiečių korporacijoje. Turi žmoną  ir tris vaikus.  Nors ir nebesusitinkam taip dažnai jaučiu, kad jis paprasčiausiai įaugęs man į kraują. Manau ir aš jam. Kaip norėčiau dabar pabėgioti traukinio bėgiais su juo...
Išlekiu pas savo žvaigždę. Noriu ryt pabusti anksčiau nei Simas-Narcizas. Biografiją pratęsiu rytoj. Nes jau pradedu sapnuoti anyžiškus košmarus. Kažkodėl jie man jau penkta naktis kaip neduoda ramybės. Gal keisis kas nors gyvenime? Gal ir aš turėsiu ką papasakoti apie gyvenimą?
2004-07-13 13:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-28 23:23
vagabundo
Vat čia tai pasaka, o ne kūrinys  ;>)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-02 23:18
Ninja Tune Fenhir
ash per durnas... :DDD na taip tiiikrai anyzishkai:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-23 23:28
Kumelaitė
truputi klaideliu palikai....:))))
ir man uzhkliuvo kelios stiliaus kalidos....:)))
bet pats kurinukas toks plazdantis....:))
atsiduodantis ANYŽIAIS....:D
beje.....man visai patinka anyziniai saldainiai.....:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-14 19:12
šaukiu
o man patiko. net labaj. shaunuole! ;)*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-14 12:37
Lele_Su_Isverktom_Akim
ANYZIAI!!!!!!!!!!!!!!
stebuklas, mieloji:*
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 22:04
Pitija
man patiko=) kazka labai primine...bet cia tik man... grazu,kurk toliau=}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 19:06
PhoBos
prastai, visai prastai. jokia cia ne autobiografija, tuo labiau ne biografija. bandymas isijausti i koki tai vaidmeni, bet visiskai nevykes.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 14:38
Jaka
Viskas būtų gerai, bet tas mobilusis su savo žinutėm ir ėjimas nuo monitoriaus man nepatiko, toliau viskas šaunu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-13 14:19
dilvass
taaaxs, Izabelyte, galvojau, kad sena kaip bėgis esi, o pasirodo, pilna jaunystės, todėl drįstu teigti, kad biografija bus apie meilės nuotykius
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą