I
Kai atnešiau baltų lelijų iš Dubysos,
Lyg sutrikai, paskui susimąstei ilgam.
O prabilai, sakydama, kad sau įgrįsus
Esi, kaip šimtametė pramotė vaikam.
Norėjau žvakę smilkstančią užpūsti,
Pribėgus dagtį apgobei delnais...
Ak, nemokėjai valiai primestai paklusti
Ir nevaržei žirgų lenktynėse balnais.
Kai duona maitinau tave iš rankos,
Sakei, kad sielos ir pati turi per daug.
Tokia ji įtempta, kaip šūviui lankas...
Prašiau ir maldavau, - dabar nušauk!..