Niūriai šviečiant rudeninei saulei, taip banaliai, kaip ir prasidedant šiam kūriniui, paprasčių paprasčiausiai prabudo Rita. Pavėlavusi išlydėti rytiniį šaltuką, ir lyg visai ant jo užpykusi, tyčia jam už paskos užsidėjo šiltą chalatą ir sulindo į šiltas šliures. Du zuikučiai giliai mirksėjo, žiovavo, taip pat ką tik prabudę ir iš karto kibę į darbą. Šįkart jie Ritą nunešė tiesiai į virtuvę virtis kavos. Kol virė vanduo, Rita prisėdo ant kėdės prie stalo ir suprato, kad ji sėdi ne fotelyje.
- Aš ne miegamajame, o virtuvėje - lyg pati žadindama savo blaivų protą, teisingai atspėjo Rita. - Aš nesu sena, aš nesu negraži, aš nesu kvaila, aš nesu Anglijos karaliene ir ja nenorėčiau būti. Na ir gerai, kad nesu.
Rita nebuvo net kokios nors korporacijos prezidentė ar buhalterė... net ne sekretorė ar "sekretutka". Ji nebuvo ir mokyklos virėja ar valytoja. Ji buvo bedarbė, o ją išlaikė jos sužadėtinis, jau devyneri metai kaip tapęs vyru, Vaidotas. Rita niekada negalvojo, kad ištekės už vyro šitokiu vardu. Jai visada atrodė, kad visi Vaidotai gali būti tik kaimiečiai, o jų žmonos tik kokios nors Audronės ar Elytės. Tačiau dabar Rita net nenustebtų, jei ji būtų Gražina, o jos vyras - Pranas.
Zuikučiai jau buvo beveik užsnūdę, kai čia jiems vėl tek nešti Ritą svetur.
- O štai ir aš, - apsidžiaugė Rita pamačiusi į save panašią moterį. Jai buvo smalsu, kas ten per moteris gyvena už lango. Kai Rita šypsojosi, ta moteris irgi šypsojosi. Kai Rita valėsi dantis, ta moteris irgi valėsi dantis. Įdomiausia buvo tai, kad ta moteris buvo labai panaši į Ritą. Bet ką jau čia. Tai buvo įprasta popietė. Neturėjo Rita jokio vyro. Jis buvo tik jos fantazijos vaisius. Rita dirbo ligoninės prižiūrėtoja, ėjo naktinę pamainą. Turėjo ji draugę Gražino, kurios vyras buvo Pranas. Abudu jie buvo daktarai, dar seniai išpjovę Ritai apendicitą. Niekas, net Pranas neįtarė, kad Gražina buvo lezbijietė, o jos pora - Rita.
Rita bėgo gatve, kaip galėdama greičiau.
...
Paskendo zuikučiai.
Paskendo svajonės.
Po to ir Gražina...
...ir Pranas.