Legendos tęsinys — 18

18. Kita diena

Vaikas pabudo tik tik rytuose pradėjus skleistis pilkai melsviems aušros sparnams. Pilvelį jam maudė skausmingas alkis. Išsiėmė iš kišenės bulvę ir kiek lupęs, kiek nelupęs, mažais kąsneliais, skaniai pasigardžiuodamas ją suvalgė, semdamas saujelėmis, atsigėrė upelio vandens. Dar pridėjo keletą nuolaužėlių nuo sudžiūvusios riekelės, kuri buvo kitoje kišenėje. Galėjo dar valgyti, buvo skanu, bet prisiminė kaip kartais norėdavo valgyti Mirties kalėjime, bet jie tada nieko neturėdavo ir tekdavo kentėti... Dabar taip nebuvo, jis jau pavalgė ir užsiskanino sudžiūvusia gardžia duona... Juk mama daug kartų buvo prisakiusi, kad valgyti reikia ne po daug, bet du ar tris kartus per dieną...
Su šia mintim vėl į mažą galvelę atplaukė mamos įvaizdis, kurios baisiai jam trūko vakar vakare ir visą naktį, trūksta ir šį rytą. Vėl skausmingai išsiviepė mažos lūpelės ir jis graudžiai pravirko. Atsistojo ir verkdamas palei upelį pradėjo eiti tolyn.
Jam labai nusibodo eiti, skaudėjo kojos, pynėsi apie jas žolės rasoje peršlapę ilgi marškiniai. Verkdamas ne ką tematė ir dėl to dažnai griuvinėjo. Kėlėsi ir verkdamas vėl ėjo. Jis nebesidomėjo nei žolėmis, nei medžiais, nei paukščiais, nei kuo nors kitu. Viskas plaukė pro šalį, bet jo nekliudė, nekrito į akis, nebuvo jam reikalingi ir įdomūs.
Sunkiai įsivaizduojamas tas mažo vaikelio ėjimas per rasotas rytmečio pievas. Be motinos, nė kieno neraginant, su verksmu akyse ir lūpose. Turbūt Mirties kalėjimo dvelksmas visą laiką lydėjo jį ir ragino eiti ir eiti... Juk ten ne kartą buvo kentėjęs badą ir šaltį, buvo matęs daugiau juodo negu balto ir visa tai buvo skaudžiu iešmu įsmigę į mažą vaiko širdį ir mamos paskutiniai pamokymai, tarsi koks kasdieninis, jau įprastas dalykas, stūmė jį pirmyn, vertė dėlioti mažus žingsnelius ir dairytis — bene kur nors, kaip kokį išganymą, pamatys tą aukštą kalną ir ant jo daug baltai dažytų pastatų...
Kai beeidamas vėl pavargo, keletą kartų pasėdėjo įsibridęs į upelį, paskui vėl ėjo. Nebeverkė, nes suprato — nieko negali išverkti — nei krūmai, nei žolės, nei kas nors kitas, jam neištarė nė vieno paguodos žodelio. Bet verkė jo maža širdis, nes jai buvo neramu, ji pajuto, kad šiame pasaulyje galima verkti kiek nori, bet niekas tavęs nepaguos, niekas nieko nepasakys... Tik viena mama galėtų jį užjausti, nuraminti, pamaloninti... Jam su mama visada būdavo gera, jis jos glėby visada galėdavo sušilti, mama saugodavo jį nuo visko, kas skaudino ir draskė jo mažą vaikišką širdelę. Bet dabar mamos nebuvo ir jam vienam bristi per plačias pievas buvo be galo sunku...
Kai labai pavargo ir išalko, vėl, atsilaužęs pusę riekelės duonos, pasiskanaudamas valgė. Bet tik pusę kietai sudžiūvusio gabalėlio, nes niekur nematė to užburtojo kalno ir žinojo — dar reikės eiti... O kišenėje daugiau nieko nebebuvo. Paskui, nė nepajutęs kaip, jis vėl užmigo ir, nulinkęs į aukštą žolę, išsitiesė visu ūgiu. Jį maloniai vėsino upely sušlapę marškiniai, gaivino lengvas ir šiltas laukų vėjelis...
*    *    *
Per tuos keturis su puse metų Pranis palivarko aplinkoje jau tvarkėsi kaip tikras šeimininkas. Dvarininkas, kaip kokiam ūkvedžiui, jam buvo patikėjęs tvarkyti visus žirgyno reikalus. Jis pats besirūpino tik žirgų pardavimu.
Pranis dabar gyveno laikydamasis griežtos dienotvarkės. Baigęs darbus arklidėje grįždavo į savo kambarėlį (senasis arklininkas prieš dvejus metus mirė), tepdavo riebalais ir treniruodavo savo rankų sąnarius ir nugarą. Stori randai, jei tik atleisdavo, buvo linkę trauktis, kietėti ir skaudėti.
Šiandien buvo ta diena, kai Pranis jodavo pasidairyti po apylinkes. Iki pietų jam knietėjo nukakti prie tų daubų, kuriomis, andai, jis supančiotas grandinėmis buvo stumiamas į mirtį. Jis ten jau buvo ne vieną kartą ir tas pabuvimas, tie apmąstymai tarsi nuplaudavo palivarko gyvenimo smulkmenas, ir jis, dar ir dar kartą, išgyvendavo ne tik patirtą skaudžią savo nelaimę, bet ir ryškiu, rankomis ir akimis apčiuopiamu vaizdu, vėl pabūdavo su Juzefa, pasižiūrėdavo į gundančia gelme viliojančias jos akis, vėl tarsi žingsnis po žingsnio nueidavo tą sunkių ir skaudžių išmėginimų kelią. Jam tos valandos būdavo nepakeliamos ir sunkios kaip švinas, skaudžiai dreskiančios, kaip kulkos sprogimas, bet teikdavo jėgų, tarsi atnaujindavo, smėlio aštrumu nuvalydavo laiką, suteikdavo jo buvimui pasaulyje kažkokios nesuvokiamos, tikros prasmės.
Šį rytą su juo žadėjo joti ir Angelina, bet ji kažkodėl nepasirodė. Ji, nors ir būdavo šalia, niekada jam nekliudė — suprato, žinojo, užjautė, gododavo jo godas, tarsi padėdavo eiti ir nesuklupti...
Tad Pranis sėdo ant Raudojo eržilo, paleido nuo grandinės savo ištikimą draugą Brisių ir nusileidę nuo palivarko kalno nušuoliavo plačiomis Erlos pievomis. Jo mylimas šuo, kaip visada, bėgo greitai, jo pakelta, geltono ilgo plauko, uodega plaikstėsi vėjy ir tarsi kokia nerami liepsna, tarp žydinčių atolų švytuliavo tai kairėje tai dešinėje, tai priekyje, tai kažkur užpakalyje.
Dar gerai neįsismaginus ir dorai neapšilus, Pranis išgirdo lojant savo šunį. Lojo keistai ir kitaip, nei lodavo pamatęs ir vydamas kokį žvėrelį. Lojo be pykčio, tarsi kviesdamas pagalbon Pranį. Lojo vienoje vietoje, nieko nesivijo. Netrukus Pranis išgirdo išsigandusį vaiko verksmą.
— Kuoki če daba beišlīs mundrīstė... Iš kor tuo Erlas pievuo, tuoliausē no nomū, galiejė atsėrastė kuoks kriuokous vāks? — klausė pats savęs ir nevalingai pasuko arklį ton pusėn iš kur girdėjosi lojimas ir verkimas.
Šuo nesustodamas lojo, o vaikas verkė. Prijojęs pirmiausia nuginė šunį, ir kartu žolėje išvydo kokių keturių metų juodbruvį gražų berniuką.
Pranis pradėjo šūkauti, ieškoti ir dairytis po pievą — bene iš kur nors atsilieps ir pasimatys suaugęs žmogus — to vaikelio tėvas ar motina. Juk berniukas čia negali būti vienas.
Vaikelis tebeverkė ir pakėlęs į Pranį plačiai atmerktas pilnas baimės akis, negalėjo ištarti nė vieno žodžio. Niekur daugiau nematydamas nė gyvos dvasios, Pranis nusėdo nuo žirgo ir, palikęs jį, priėjo prie vaiko.
— Kāp to če atsėradā, iš kor atejē ė kor īr tava mama ė nomā? — užvertė Pranis vaiką krūva klausimų.
— Aš paklīdau, nežėnau kor īr mona nomā, aš eso išalkės ė nuorio valgītė... — tarsi kokią išmoktą maldelę pasakė užsirydamas vaikas, nė sekundei nenuleisdamas akių nuo nepažįstamo ir nematytai apsirengusio storabalsio žmogaus.
— Ak, to varga pelie, — žiūrėdamas į išgulėtą žolėje įdubimą, — stebėjosi Pranis ir jo širdį sugriebė skaudus nusistebėjimo graudulys. — Tad to, vākali, če esi vėsā vėns ė nežėnā ni kamė īr tava nomā... Ė to tuo išgolietuo žuolie a tik nebovā ožmėgės?
— Noj, aš mėiguojau. — prisipažino vaikas. — Aš nežėnau, kamė īr mona nomā... — dar pridėjo.
— A senē to če esi?
Vaikas atkišo du pirštelius ir pasakė „Dienas“.
— Ak, to Viešpatie!.. Tad tėkrā, ka mon to nemalouji — esi išalkės... A tiktā nerēks vedom so mona arklio juotė karto? A esi kumet miegėnės juotė ont arklio? Vedo juosiau ontā i tou kalna, kor baltou daug pastatū...
— Gerā, bet aš bėjau tuo, — jis parodė ranka į arklį, — aš anuo nikomet nēso matės...
— O!.. — nustebo Pranis, — To nebėjuok anuo, ons īr gers ė nieka vākams nedara. Vo ka atsėsiedi anam ont nogaras, nebrēk beētė, ons nuneš žmuonis kor tik anėi nuor... Vo kuoks tava vards? Muni vadėn Pranio.
— Aš eso Juonielis. Mama muni tēp liuob šauktė...
Joneliui labai patiko sėdėti ant šiltos arklio nugaros ir joti per aukštą lankos žolę. Bejodamas, kai apsidairė į šonus, išvydo didelį kalną, ant kurio baltavo pastatai ir dar kartą įsitikino, kad nei mama, nei tos keturios mergaitės jam nemelavo, o sakė gryną teisybę. Dabar jis yra ten, kur eidamas ir norėjo pakliūti. Jis pasidarė drąsesnis, be jokios baimės glaudė savo purią galvelę prie Pranio marškinių, jie abu, palengvėjusiomis širdimis, apie šį bei tą šnekučiavo. Jonelis tvirtai žinojo, kad netrukus į šituos baltus namus turės ateiti jo mama ir jis vėl galės džiaugtis ir būti laimingas...
Pranis, pamatęs, kad vaiko kišenėje yra sudžiūvusi ir apgraužta duonos kriaukšlelė, dar aiškiau suprato, kad pievoje jis tą vaikelį surado neatsitiktinai ir dėl ko jo niekas nelydėjo ir buvo vienas pats...