dangun ne mums II

Siautulingų debesų sumaištyje
į akmenis daužysis
nulinkę beržo šakos,
tikėdamos aušra
išplaks prisiminus
žydro dangaus atspindį.

Pilka skara pridengus
žilą galvą
(gal pasivaikščiojimamas tarp raukšlių)
ir vyro pypkę lūpose sukandus
neišsiduos tikėjimo vardan
(o juk bylojo smuklės atspindžiai)
dabar vaikus apglėbdama -
tik motina.

Ir tie laikai,
kai pro ketvirto aukšto langą
stebėjo nuodėmes kitų...
Merginų juoką
ir aukštakulnių žvangesį
nuklyks laukinė pempė
nebyliu šauksmu.