Rašyk
Eilės (72278)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prikėlė anksti, kol dar nebuvo išaušę. Atėjo tas pats apsauginis gerokai sutalžytu veidu, visas išpurtęs. Paėmė mane ant rankų, nunešė į mašiną. Pasodino prieky, prisegė diržais, tilus, nepatenkintas, jautėsi pažemintas. Atėjo Ernestas, atsisėdo už vairo. Pajudėjom. Laukiau kol nustos skaudėti, bet skausmas nei kiek neatlėgo. Vežė kažkur. Iš pradžių net nesupratau kur randuosi, bet vėliau atsipeikėjus prisiminiau. Čia tariamai buvo Ernesto butas. Kažkada vos jame negyvenau. Dieną, naktį kartu, mūsų meilės lizdely. Užnešė laiptai į viršų paguldė jo lovoje. Butas išremontuotas, kiti baldai. Saša išėjo. Ernestas viską peržiūrėjo, kažką tikrino.
- Aš išeinu. Ryte ateisiu. Jei bandysi sprukti, aš sužinosiu. Įjungsiu signalizaciją, lauke budi mano vyrai, jei ką, žinok neprisidaryk sau bėdos. Ryte aš tau pasakysiu ką toliau daryti.
Užmigau patogiai įsitaisiusi. Ryte pabudau jo dar nebuvo norėjau nueiti į vonią, šliaužiau kaip šešėlis palei sienas. Pasižiūrėjusi į veidrodį, aiktelėjau, veidas lyg ne mano, skruostas prakirstas ištinęs. Pasitikrinau ar dantų neišmušė, regis ne, nors vienas atrodo kliba. Apsiprausiau šaltu vandeniu, žaizdos atrodė sutvarkytos, apsižiūrėjau šonkaulius. Vėl nuslinkau atgal į lovą, galva svaigo, silpna. Pragulėjau valandą spoksodama į lubas, gailėjau savęs. Ernestas atėjo su pirkiniais. Greit išjungė signalizaciją. Virtuvėje kažką darė. Atėjęs į mano kambarį iš maišiuko ištraukė švirkštus, dėžutę su ampulėm. Išsigandau, ką jis man ruošiasi suleisti.
- Kas čia?
- Nuo skausmo. Paskiau žaidas reiks perrišti.
Suveržė dilbį su guma, pritraukė vaistų. Pamatęs veną įdūrė, suleido. Lyg ledas aptirpo ranka, išsisklaidė po visą kūną. Skausmas aprimo.
- Kaip? Jau neskauda?
Pasukiojau galvą į šonus. Nurengė, nuplėšė pleistrus.
- Velnias kokia bjauri žaizda. Gyvulys, galėjo tave ir užmušti. Dar jis per mažai gavo.
- Ne... – sucypiau silpstančiu balsu. – Aš pati kalta, nereikėjo man ten brautis.
- Gerai, gerai, tik tu nesinervink. – Užklijavo žaizdą.
Pasijutau mieguista, akys lipo, užmigau. Sapnavau, kažkoks nerišlus sapnas, iš vienos vietos šokčiojau į kitą, bėgau slapsčiausi, o Ernestas man tyliai kuždėjo „Nepabėgsi gyvate, vis vien surasiu, pamatysi kas tada bus“.  Kažkokias baisybės sapnavosi, tai krauju plūdau, tai į bedugnes šokau, įspausta į kampą draskiau jo veidą, o jis skutais plėšė popierinius drabužius nuo mano kūno, grabaliojo. Nesupratusi kas vyksta impulso pagauta pašokusi iš lovos, įsikibau tiesiai į jo gerklę. Išsigandusi tuojau pat paleidau. Šis net suglumęs laikėsi už gerklės, matyt prismaugiau šiek tiek. Dar vis tarp dviejų pasauliu blaškiausi, kėliausi iš lovos ir susmukau prie jo kojų. Staigiu judėsiu išrovė mane. Nutrenkė ant lovos.
- Gal pamišai, ką tu čia dabar dirbi? Vos nepasmaugei. Pasižiūrėk, tau vėl žaizda kraujuoja.
Pripuolęs mane sutramdęs nuplėšė rūbus. Aš jį stūmiau nuo savęs, atrodė kad sapnas vis dar nesiliovė. Smūgis per veidą. Sutraškėjo kaklo slanksteliai.
- Liaukis beprote!
- Neliesk. Neliesk. – Spiegiau, draskiau jį toliau, stūmiau nuo savęs.
Staiga įsiutęs užlaužė abi rankas. Negalėjau net kvėptelti. Apsipylusi ašarom pagaliau susiprotėjau, kad tai ne sapnas. Jo ranka kruvina, mano kraujas.
- Po velniais reikėjo man tave palikti ten nudvėsti. Nedėkinga kalė!
- Ne, ne atleisk! Proto netekau. – Gerklė išdžiuvusi kimo. – Kažką baisaus sapnavau, velniai vijosi praryti bandė, net nežinau kodėl tave užpuoliau, pagalvojau kad tu...
Paleido rankas. Patalas sukruvintas, jis mane pakėlęs nuo lovos nunešė ir paguldė ant sofos. Tuoj atsinešė vandens, nuvalė visą kraują greit perrišo žaizdą. Atsistojo atsirėmė į staktą atsiduso, net pats nesuprato kas ką tik čia įvyko, greit pakeitė savo lovoje patalynę, sukosi greit. Gulėjau, nejudėdama net nenutuokiau kiek valandų, kažkoks paklaikimas pasaulis sukasi be manęs. Uždegė kambary šviesą, aš užsimerkiau, šviesa pjovė akis, prisimerkiau. Aprengė savo baltais marškinukais, pasodino. Padavė distancinį, kad galėčiau įsijungti televizorių. Atnešė valgyti, norėjau pati, bet jis man neleido, maitino kaip vaiką su šakute. Nuvalė su servetėle lūpas, trumpai, bet įdėmiai žiūrėjo į mane. Išnešęs viską sugrįžo į kambarį. Atsisėdo į fotelį ir spoksojo į televizorių. Aš žiūrėjau į jį.
- Ernestai, ką tu man ruošiesi daryti?
- Nieko...
- Kodėl man padedi, jei taip manęs nekenti. – Išjungiau televizorių, man reikėjo jo dėmesio.
- Viskas, jau nori eiti miegoti, aš tau dar suleisiu vaistų, kad galėtum išsimiegoti. Ryt aš ateisiu tik popiet, tai tau paliksiu atsigerti sulčių šio to užkąsti. Ir kuo mažiau judėk. Žaizdą po to perrišiu, dabar viskas gerai.
- Ačiū, – nieko daugiau negalėjau jam pasakyti. 
Vėl išeidamas įjungė signalizaciją. Naktį pakilo temperatūra, o niekas man padėti negalėjo. Kur jis, mane krėtė šaltis. Įsijungiau ant naktinio stalelio lempą. Ėmiau raustis po stalčių jis ten buvo sudėjęs vaistus. Susiradau kažką kas padėtų numušti karštį. Išgėriau. Staiga suskambo telefonas. Bandžiau susirasti kur jis.
- Alio...
- Kas atsitiko. Man pasakė, kad tu įsijungei šviesą. – Ernesto balsas.
Jo berniukai mane stebi, iš kart supratau.
- Nieko, man tik temperatūra pakilo, aš radau vaistų. – Mieguistu balsu atsakiau.
- Aš atvažiuoju. – Jis buvo susijaudinęs.
- Ne, ne, viskas gerai aš pati susitvarkiau, jau geriau.
Signalas nutrūko. Pyp... Pyp... Nustebau, ne jau jis padėjo rageli. Išjungiau šviesą ir vėl užmigau. Prabudau prispyrė į tualetą. Išsigandau, tamsoje nemačiau, bet gal man tik pasirodė, šalia manęs kažkas guli, kažkoks kūnas. Greit įsijungiau šviesą. Net palengvėjo, Ernestas. Prižadinau, pasitrynė akis.
- Kas atsitiko? – vėl išsigandęs. – Ką nors skauda. – Pridėjo ranką prie kaktos.
- Ne man tik reikia... – parodžiau ranka.
- Leisk aš tau padėsiu, - pastatė ant kojų, palydėjo iki tualeto.
Išėjau, jis stovi, nužvelgiau blankioje šviesoje.
- Per tokias nesąmones susipyksi su žmona. Ką tu darai, juk sakiau, kad pati susitvarkysiu.
- Čia jau mano bėdos. – Susierzino. Ši tema jam kaip šašų lupinėjimas, skausminga.
- Važiuok namo. Aš jau geriau jaučiuosi, pati susitvarkysiu.
- Aš galiu ir čia pabūti. Be to, jei ryte tau sutvarkysiu žaizdas nereikės visą diena tau manęs matyti, atvažiuočiau tik vakare.
Atsigulė šalia, nusisuko į kitą pusę, apsiklojo. Kažkokia nesąmonė. Ar jis bent pats nutuokia ką daro. Sūnų atėmė, širdį į šipulius sudaužė, o čia vėl žaizdas gydo. Nesuprantu kokia iš to jam nauda. Tikriausia vėl su žmona susipyko. Juk jis ją beprotiškai myli, tikriausiai vėl kažkas jai atsitiko. Pats kaltas, su juo jokia moteris sužinojusi ką jis veikia nenorėtų gyventi. Permasčiau mudviejų gyvenimą, buvau be proto jį įsimylėjus, iš kur galėjau žinoti, kad tuoks nuostabus žmogus yra melagis, apsimetėlis, dviveidis. Ir dar vedęs. O kas šlykščiausia, kad jis prakeiktas mafijozų parankinis. Jis pats gerai žino, kad kai sužinojau visą tiesą, ėmiau jo nekęsti. Atsakingasis už ypatingąjį sekso tinklą Lietuvoje. Ką aš bučiau pasakiusi savo sūnui, jau geriau vaikas nežinotų apie jį. Be to, aš ir pati ėmiau jo bijoti. Bet ir kur jis buvo įsipainiojęs, vis vien  dar buvo tu šlykštybių nesugadintas, mandagus, švelnus, atidus, truputėli sau leidžiantis pabūti romantiku. Aš kaip kvailė, ne laiku ir ne vietoje pasipainiojau jo kelį. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, gyvenčiau kaip gyvenusi savo mažam butelį. Bet tada mudu... Aš neturėčiau Viliaus. Nebeįsivaizdavau gyvenimo be savo sūnau. Sruva ašaros per veidą ne miegojau tik tyliai kelis kartus šnirpštelėjau nusišluosčiau ašaras. Pajutau jo ranka ant peties.
- Kas tau..? – sukuždėjo. – Skauda.
Nieko neatsakiau, užsimerkiau, ėmiau tolygiai kvėpuoti. Atsargiai apsikabino. Užmigau. Pasijutau saugi kaip tada, kai jis buvo visas mano nuostabus pasaulis.
2004-07-12 12:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-12 23:55
Nyarlathotep
Gal ir būtų nieko, tik klaidų palieki netaip jau ir mažai. Pvz "... tas pats apsauginis gerokai sutalžytų veidų, ..."
O ir stilius šlubuoja. Bet skaitosi neblogai. 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-12 19:34
IcEteAtE
o man patiko, kad jis toks ilgas. TAi netrukdo, nes labai gerai skaitosi :)) rasyk toliau !!! LAUKIU LAUKIU LAUKIU !!! labai patiko si dalis. Labiau nei pirma :))) BRAVO !!!! :**
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-12 15:25
profesoriux
Gal pirmą kartą rašai ar ką? Internete niekas tokių ilgų neskaito, na bent dauguma. Prozai daugiausiai leisčiau 30 eilučių. Poezijai galima daugiau, nes būna eilučiu po vieną žodį:))) Bet kūrybingumas pagirtinas....:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą