Žvaigždutė

Mažas žmogutis,
Tamsia kepure,
Neša ant delno žvaigždutę.
Mažą žvaigždutę,
Bet ryškią ir šviesią,
Sidabro kraštais siuvinėtą.
Sustojau, paklausiau žmogučio:
Kur skuba nakty su žvaigžde?
Gal dangus užmiršo žvaigždelę rūke?
-Ne, žvaigždutė nukrito pati,
Su viltim, iliuzijom, paslaptim,
Aš ją pakėliau, skubu ir nešuos,
Šviečia žvaigždutė mano delnuos.

Ištiese mažą rankelę žmogutis
Ir atidavė man tą skaisčią žvaigždutę.
Bet nespėjus net jam padėkot, žmogutis pranyko.
Ir iš kažkur toli toli, išgirdau:
-AŠ ATNEŠIAU TAU TĄ SKAISČIĄ ŽVAIGŽDUTĘ...

Šis eilėraštukas skiriamas tiems, kurie vis dar ieško savo žvaigždutės.