Legendos tęsinys — 17

17. Vakaras ir naktis

Pavakario saulė nebebuvo tokia karšta ir, atsidususi po dienos vidurio šilumos, žemė, tarsi pradėjo kvėpuoti vilkšna vėsa. Kai Jonelis atsibudo ir pravėrė akis, pamatė vėjely siūruojančias aukštos žolės varpeles, tolumoje mėlyną dangų ir jo platumoje besidraikančius balzganus debesų skutus. Tas vaizdas buvo neįprastas ir jis, tarsi visko išsigandęs, pirmą kartą po išėjimo sušuko: „Mama!.. “. Tą garsą greitai nuslopino vėjo šiurenimas, jis prisiminė, kad mamos nėra ir, norėdamas su ja vėl susitikti, palei upelį turėjo eiti tolyn, turėjo surasti didelį kalną su baltais trobesiais ir kaip nors ant jo užlipti.
Pamažu ilgėjo šešėliai, artinosi vakaras, vėso lanka. Saulelė greitai pasislėpė už aukšto Erlos skardžio, o mažasis žmogelis vis tęsė savo kelionę į nežinomybę.
Pradėjo temti. Lyginant su diena, paupy kažkas pasikeitė. Jonelis nebegalėjo įžvelgti daiktų ir jo širdin, tarsi netyčia, tarsi kažkokio keisto baimės instinkto sukeltas, įsibrovė keistas nerimas. Per dieną nusiplūkęs, jis visa savo esybe pajuto pasiilgęs mamos. Jam norėjosi su ja pasikalbėti, daug ko paklausti. Juk ji viską žino ir jam viską pasakytų...
Net nejausdamas to, tarsi tęsdamas tylių savo norų išreiškimą ir savo skausmo mamai sakymą, beeidamas jis pradėjo tyliai inkščioti. Paskui, matydamas, kad niekas nuo to nesikeičia, ir ne tik mama, bet absoliučiai niekas tose aukštose žolėse jo neišgirsta ir niekas nieko neatsako, jis pravirko ir vis kartojo: „Mama!.. mama!.. Mama, kur tu esi?.. Mama, ateik, aš tavęs labai noriu... “ Bet naktis buvo kurčia Jonelio prašymams, tik čirškė aplinkui žiogai, kažkur paupio baloje švilpavo kurklys, jam retu, bet ryškiu tarškesiu atliepė baloje varlė...
Jonelis vėl atsisėdo į aukštą žolę, trynė kumšteliu bėgančias ašaras, ilgai, viską užmiršęs, šaukė ir šaukė mamą. Tarpais jo balsas keitėsi, virpėjo nuoskauda ir pykčiu, buvo labai aukštas, o po to vėl pereidavo į maldavimą ir nykų nusiminimą. Jis nieko nenorėjo, jis buvo mirtinai sučyžęs ir pavargęs... Joneliui neatrodė, kad jis yra dėl ko nors nenusiminęs, jis net pamiršo kišenėje turįs dar vieną virtą bulvę, jam nieko pasaulyje nebuvo, jo paties nebuvo, visame pasaulyje tebuvo tik vienas vienintelis, nenugalimas, negęstantis, žodžiais neišreiškiamas noras. Jam dabar terikėjo tik vieno žmogaus — mamos. Bet jos nebuvo ir su šiuo žodžiu lūpose beverkdamas, o paskui tarsi šunytis beinkšdamas, jis ir užmigo.
Miegas buvo kietas ir sunkus, nes buvo išsiverkęs, pavargęs ir alkanas. Patekėjęs ir pakilęs į dangų mėnulis apšvietė jį nukritusį tirštoje, rasos prisigėrusioje žolėje. Jis miegojo susirietęs į mažą gumuliuką, su trejais ilgais marškiniais, jam nebuvo šalta, nes, ilgus metus gyvendamas Mirties kalėjime, buvo pripratęs prie vėsių ir net šaltų naktų...