Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nurijau dvi tabletes. Rankos dreba, širdį maudė. Kada jis paskambins, pažadėjo, pažadėjo... Jei nepaskambins, aš pati savo jėgom jį sunaikinsiu, jis pats nežino ką aš galiu, man vis vien. Suskambo mobilus, jis.
- Ernestai...
- Labas Gabriele. – Kaip visada ramus, be emocijų.
- Ernestai maldauju nekankink manęs. – Apsipyliau ašarom. – Gražink man vaiką!
- Ne, negaliu... – Net nevirpa gailesčiu jo balso stygos.
- Kodėl Ernestai, kodėl? Aš jo motina, aš numirsiu, - kūkčiojau.
- Negaliu tau jo gražinti, tu man pamelavai, – balso tonas pakilo.
- Ne, daugiau niekada nemeluosiu, galėsi daryti su manim ką nori, tik grąžink man vaiką. Pasigailėk manęs...
- Jei aš tau jį grąžinsiu, tu vėl bandysi jį išsivežti.
- Ne Ernestai, - spaudžiau ragelį tarp plonų išbalusių pirštų. – Viską darysiu kaip liepsi. Nebėgsiu... Aš net policijai nepranešiau, niekas nežino, nei mama, nei brolis. Dieve, jau savaitė prabėgo, jei negrąžinsi, viskas išaiškės ir aš jų nesustabdysiu.
- Nereikėjo meluoti, nejau galvojai, kad nesuprasiu. Kam bėgai nuo manęs, gal aš koks žvėris, kad manęs reikia bijoti. Jis mano sūnus, vos pamatęs supratau, visas į mane. O tu man melavai, slapsteisi, bėgai, manei neišaiškės. – Vienodai be emocijų, iškraipytas bejausmis balsas atrodė nepalenkiamas.
- Ernestai prašau... Dabar kai tu žinai, aš daugiau jo neslėpsiu, galėsi pas mus atvažiuoti, galėsi jį pasiimti kai norėsi su juo pabūti, tik grąžink. Aš daugiau neištversiu tos nežinios. Ar jis sveikas, ar pavalgęs, ar laimingas?..
- Juo rūpinasi gerai, jam nieko netrūksta, - nutraukė mano raudas.
Dusau nuo ašarų, springau nuo skausmo, tiek širdy tiek gerklėje.
- Bet aš jo motina, nejau tu iš jo atimsi motiną, niekas jo taip nemylės kaip aš...
- Pati kalta, aš tavim nepasitikiu. Man sūnus taip pat rūpi. Nesu bejausmis, man šeima yra viskas.
- Tu jį visą savo gyvenimą slėpsi nuo manęs? Tuomet tau teks mane užmušti, nes aš seksiu tave, aš jį susigražinsiu, iš po žemiu iškasiu, mirsiu, bet sūnų susigražinsiu, o tada tu jo tikrai nebepamatysi, – nesivaldžiau. Atrodė, kad tuoj nualpsiu. – Nekenčiu tavęs. – Degino skruostus skaidrios ašaros.
Padėjo ragelį. Ką aš padariau? Žemė prasivėrė, atrodė, kad dangus byra į tą prarają ir mane kartu tempia. Nukritau ant grindų. Vėrė kiaurai galvą žemyn į širdį, kaip ugnies išdeginta gerklė, raičiausi ant grindų. Netekau sąmonės.
Per dvi dienas išmaišiau visas man žinomas vietas kur mudu kada esame buvę. Ieškojau, bet nieko, visi jau įspėti ir sakydavo, kad nieko nežino, net ir maldavimai nepadėjo, nieko. Tarsi pragaran prasmego, niekur jo nėra. Didžiulė neviltis, atšalo net ir kūnas, pusiau lavonas, visiškai išsekusi, balta kai popierius. Net negalėjau pavalgyti nuo tų nervų ir nevilties kūnas ėmė priešinti gyvenimui ir ėmė mane žudyti. Išvemdavau net vandenį. Skambinau į jo mobilųjį, išjungtas. Jau buvo vakaras, nuėjau į vieną šlykštų bariuką. Po šlykščiu paviršiumi slėpėsi dar šlykštesnis išpuvęs vidus. Rūsy buvo įrengtas slaptas klubas, nelegalūs lošimo namai, prostitutės, striptizas, visi malonumai, kuriuos buvo galima gauti už pinigus. Apsauginis mano maldavimam ir prašymams buvo kurčias. Įsikibau į jį ir ėmiau talžyti lyg galėčiau trigubai už save stipresni ir stambesni vyrą  priveikti. Užlaužė rankas ir išstūmė pro duris. O aš nepasidaviau, aršiai broviausi vidun, tada jis neapsikentęs, man smogė į pilvą. Nuo skausmo aptemo akyse, dar vienas smūgis į šoną, į veidą ir aš užgesau. Pramerkiau akis kažkokiame raudona šviesa apšviestame kambary. Ant sienų neoniniai paveikslai. Guliu ant leopardo kailio apmuštos sofos pusnuogė, ant aukštos kėdės padėti mano kruvini drabužiai. Šoną skaudą, apklijuotas pleistru. Galva svaigo, vėl netekau sąmonės. Atsigavau, per nosį įtraukiau šlykštaus amoniako kvapo, akimirkai pritvinkus jėgos staigiu judesiu nustūmiau šalin kažkieno ranką, kurioje buvo buteliukas su amoniaku. Ernestas stovėjo priešais mane. Beveik apsidžiaugiau, bet tuo pačiu ir išsigandau jo.
- Ką tu darai? – Be emocijų veidas.
- Ernestai, - vos išstengiau kalbėti, žandikaulis sutalžytas.
Pasukiojo į šonus paėmęs už smakro veidą, apžiūrėjo.
- Atrodo, kad niekas nelūžo. – Dingo tamsoje.
Gulėjau po antklode, šaltis krėtė visą kūną, virto traukuliais. Vienas krustelėjimas ir skausmas sukaustė, gulėjau nejudėdama, tas skausmas visai menkas paliginti su tuo kurį jaučiau širdį.
- Ernestai, kur tu, padėk man! - sušukau iš paskutiniu jėgų.
- Kur tu eisi šitokia, gulėk. Pamiegok, ryt tave parvešiu namo.
- Aš čia nebūsiu. Kur aš?
- Ten kur atėjai, ten ir esi, tau pasisekė, kad aš pamačiau tave gulinčia. Sašai jau paaiškinom, kad nedera kelti rankos prieš moterį. – Užsivertė stikline gėrimo su ledukais. – Tu pamišusi. Galėjai ir neatsigauti, šitaip sumušė. Tau vis tiek nieko neišeis. Kitą kartą tau gali ir nepasisekti. Manęs gali ir nebūti.
- Mirsiu, bet Vilių susigrąžinsiu, man be jo nėra prasmės gyventi.
Sučiupo už rankos ir į delną įdėjo maišiuką su ledais užvertė ją, prispaudė prie mano skruosto, sugėlė.
- Tai ir mirsi taip besikankindama? O jo tu niekaip nesurasi. Aš jį gerai paslėpiau.
- Nekankink daugiau manęs, kodėl tu nesupranti, motinos širdies skausmo. Išdžiūsiu kaip medis, supusiu. – Kibausi į jo rankas, raudojau kiek galėjau, širdį bandžiaus jo suminkštinti.
- Liaukis man jau nusibudo. Pati kalta, kad kvaila buvai. Iš savęs tyčiotis neleisiu. – ištraukė savo ranką. – Pasižiūrėk į save. Kaip aš tau tokiai vaiką atiduosiu, pamatęs išsigąs.
- Tai tu man jį grąžinsi? – Šypsojaus skausmingai. – Ačiū Ernestai tau, ačiū..!
- Ne, dar negrąžinsiu. Jei sutiksi daryti viską ką liepsiu, galėsiu tau jį atvežti, bet tik trumpam.
- Viską darysiu ką liepsi. – Vėl įsikibusi į jo ranką, bučiavau, dėkojau.
Iš to jaudulio negalėjau užmigti. Baimė kilo širdy, kas su manim padarys. Kol nežinojau visos tiesos man buvo ramu, o dabar lyg kitas žmogus, net ne žmogus, o žvėris.
2004-07-11 15:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-11 21:32
IcEteAtE
labai geras. Skaitosi gerai, tai jau pliusas. Geras siuzetas, kas irgi gerai. Tik galbut tas tevas jau toks labai visur bejausmis vaizduojamas. Ir jei jau zmogus bejausmis tai iki galo turi likti bejausmis, o ne paciam gale nusileisti , bet siaip SUPER :)))) taip ir toliau :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą