Legendos tęsinys — 16

16. Iki pietų

Juzefos sūnelis Jonas, kaip buvo daugelį kartų mamos pamokytas, kai tik atsistojo į aukštą ir šlapią žolę prie mirties kalėjimo laukutinės sienos, tuoj patraukė už ryšio juostos galo ir atsirišo nuo juostos. Jam net dabar nepasidarė baisu ar ilgu, nes jis visą laiką būdamas su mama, nesuprato ir nežinojo, kas yra ilgesys ir vienuma. Jį pritrenkė tik tokia didelė ir stangri žolė, tokia žemės platybė ir tokie keisti tos platybės kvapai ir garsai. Kai jis atsistojo ant žemės pašėlusiai čirškavo į žolių stiebus įsikorę žiogai. Jis juos girdėjo, bet nė vieno nematė.
Žengė pirmą žingsnelį ir pradėjo didžiąją savo kelionę į nežinią, nes dabar plačioje ir laisvoje, jau į rudenį pasidavusioje žemėje, niekur ir niekas jo nelaukė. Tik motina, likusi tarp keturių akmens sienų, pajutusi širdyje nenugalimą ir geliantį ilgesį, laužė savo rankas, iki kraujo kandžiojo lūpas, bet jau nieko padaryti nebegalėjo. Tuo tarpu jos sūnelis brido per aukštus žolynus ir šito motinos skausmo nei suprato, nei žinojo.
Pamažu jis nuėjo ligi paupy augusio seno karklo. Įlindęs į šakas, pamatė kokios jos storos ir tvirtos, ir kiek daug ant jų blizgančių pailgų lapų, kurie buvo panašūs į žalias paukščio plunksnas. Laikas netruko praeiti, nes jis užsižaidė su tomis šakomis, lipo aukštyn, judino jas, lingavosi ir šokinėjo ant žemės. Iš viršaus vienas po kito sukiodamiesi ore krito nugeltę lapai, o Jonelis, vis netardamas nė žodžio, gaudė juos, bet sugauti niekaip negalėjo. Jam rodėsi, kad tie lapeliai yra gyvi, kaip žvirbliai, bet, nutūpę ant žemės, kažkodėl jie nebepakildavo ir nebeskrisdavo...
Staiga vaikas pro šakas pamatė, kad iš tolių į jį žvelgia didelis raudonas saulės rutulys. Tai buvo ženklas ir jis tuoj pat turėjo eiti prie jos (į tą pusę). Išlindo iš krūmo ir per pievą patraukė į rytus. Ėjo ir ėjo, o pieva buvo plati ir galo nesimatė. Vis žolės ir žolės. Paskui beeidamas išgirdo kažkokį keistą garsą, tarsi mama piltų ant žemės vandenį. Jis pasuko į garso pusę ir greitai išvydo per akmenuotą seklumą bėgant daug vandens. Atsargiai priėjo, atsisėdo pailsėti, įmerkė į vandenį vieną, paskui antrą koją. Upelio šilta sraunuma švelniai kuteno kojų padus. Jonelis pradėjo mėtyti mažesnius akmenukus, o vanduo tiško į šonus, bangavo, bet vis tiek nesustojo bėgęs ir vis kuteno jam kojas.
Prisiminęs mamos žodžius, jis vėl leidosi tolyn. Dabar ėjo palei upelį, vis sustodamas pasižiūrėti, kaip bėga vanduo. Bet ne visur jis bėgo, kame ne kame jo buvo daugiau, ir jis, tarsi dideliame bliūdelyje, stovėjo ramus ir buvo toks pat tolimas, gilus ir mėlynas, kaip dangus. Jonelis bijojo to vandens, nes nenorėjo į jį įkristi. Juk įkritęs nebegalėtų eiti prie saulės...
Paskui jis pamatė besiganantį pievoje arklį ir labai išsigando, nes tas didžiulis (Joneliui taip pasirodė) gyvulys, bežiūrėdamas į tokį mažą vabalą, kai jam nurimus, musių spiečius gerai sukuteno nosį, garsiai suprunkštė. Jonelis, kiek įkabindamas, veldamasis į ilgus savo drabužius ir žolę, nubėgo tolyn. Paskui jis pateko į dilgėlyną ir skaudžiai išsidilgino rankų delnus ir kojų pėdas. Teko grįžti atgal ir tas skaudžias žoles aplenkti. Labai skaudėjo ir Jonelis gailiai pravirko, bet ir verkdamas nestovėjo, ėjo toliau.
Atėjo vėlyvųjų pietų laikas ir jis pasijuto labai išalkęs ir pavargęs, nuo ėjimo skaudėjo į žoles nusitrynę kojų padai. Buvo tvanku ir karšta. Tada suradęs bėgantį seklų vandenį įsibrido į jį ir atsiprausė. Jam pasidarė geriau. Tada nagu, kaip buvo išmokytas, nusilupo bulvę ir skaniai pavalgė. Bevalgant užėjo toks nuovargis, kad jis besėdėdamas užmigo, nuvirto į aukštą žolę ir ilgai miegojo.