Protas man svetimas

Aš niekur neinu
Buitim savo kvėpuoju
Citrininę gaivą kuriu
Čerpes ant stogo skaičiuoju
Dovanai likimas duotas, bet toks
Elegiškai liūdnas
Ėjimas namo man prailgsta
Faktiškai vienišas
Genialumo kvailumas
Homo sapiens sukurtas
Itin paslaptingas ir
Ypač ydingas žmogiškas
Jautrumas ir abejingumas
Kol dar jaunas kūnas
Laimę nelaimėj atranda
Mintimis moka skristi
Nejaugi tai nieko neverta
Objektyviai šališkas
Protas man svetimas
Rytą išgersiu su cukrum
Sukursiu tau naują
Švelnios prabangos dainą
Turėsi man būt įkvėpėjas
Uždėsiu tau amžinai žalią
Vainiką iš laurų nupintą
Zenite jau saulė sustojo
Žiūrėk, kai eini, sau po kojų