Bijau

Kodėl kartais taip sunku bijoti? Ne, ne ta baime, kurią jaučia visi, ta kitokia, meilės baime. Kada virpi it drebules lapelis, bet tau nereikia vėjo, tau užtenka tik jausmo, mažytės šilumos ir tu jau bijai. Bijai krintančios snaiges prisilietimo, švelnaus vėjelio, kedenančio tavo plaukus, bijai lietaus lašo, kuris nurieda tavo skruostu, tu nusipurtai, o jei kas pamatys, kad verki... Tu taip pavargsti nuo visko, kas supa, pienės pūkas praskridęs, kurio tu nesugebėjai pagauti tave supykdo... ech, juk ir vėl nepagavai savo laimės, tu jau imi netikėti, jog ji yra, egzistuoja. Saulės spinduliai tave ima erzinti, nekenti visų esančių šalia, tau taip sunku…Gal tu bijai laimės? Manai netikėsi ir ji neateis? Pasipurtyk, bėk, bet ji pasivys tave, ji nepraeis, nebent tu, radusi ją, numesi, tuomet kažkas ras ją ir vis tiek atneš pas tave. Žinai, nepaleisk jos, uždaryk į dėžutę, kai bus liūdna, kai tyloje verksi viena, galėsi pro kraštelį žvilgtelėti į jos akis, tik neužmiršk dėžutėje palikti skylučių, juk laimė gyva, ji nori kvėpuoti, tačiau jei ji numirs? Juk jei laimė gyva, ji bus tikra tik tuomet, kada bus laisva, dėžutėje ji negalės išgyventi, todėl galbūt ją numesk, ras kiti, o gal, juk viltis yra, ji nesugrįš pas tave. Bet ar tu tikra, kad to nori? Bent aš netikiu, netikiu, nors- nors kas žino... aš norėjau ir noriu, nes bijau net tavo žodžio "labas", todėl tylėk, nekalbėk ir eik, o nuėjęs niekada nebegrįžk, eik ir neatsigręžk, aš per daug bijau tavo žvilgsnio, aš bijau tavo meilės... tavęs... bijau tavyje nesančio jausmo man, seniai sapnuoto...