Legendos tęsinys — 15

15. Išlaisvinimas

Pagaliau Juzefa ryžosi pasakyti Ancei apie savo nusistatymą. O jis buvo toks: aš taip pat noriu išlaisvinti savo sūnelį iš Mirties kalėjimo ir viską darysiu, kad jam nereikėtų mirti kartu su manim. Po to mergaitės jai smulkiai paaiškino ką visoms kartu reikės nuveikti ir kaip vaikelis turės iš čia išeiti.
Pirmiausia, daug ko naujo buvo išmokytas jos sūnus. Jam į galvelę dešimtimis, o gal ir šimtais kartų, buvo įkalta visa veiksmų seka, ką jis nuo pat šios dienos turi atsiminti ir turės daryti išėjęs už kalėjimo sienų.
— Jē to vėskuo, kāp tau sakīta, nepadarīsi, — kartkartėmis vaikui primindavo Ancė, — tā nikumet sava mamas ė nebėpamatīsi... Ana pasėlėkusi če numėrs ė būs užkasta i žemė... Bet jē to būsi gers, klausīsi ė padarīsi tēp, kāp tau mes ė tava mama lėip, tā ka nuēsi ont kalna i tus nomus, mama pati atēs pas tavi ir to so anou, kāp ka ė dabā, galiesi būtė vėsa laika...
Vaikas jau daug ką buvo išmokęs mintinai ir žinojo kada ir ką jis turės daryti. Mergaitės vis klausė ir klausėsi jo kartojamų žodžių:
— Ka nusėlēsio ont žemės, patrauksio ož joustas gala ė atrėšio mazga... Paskou... paskou nuēsio ė pasėkavuosio medie... Ka tik pamatīsio saulė, ēsio ė ēsio pri anuos... Ka pasėdarīs karštā, ibrėsio i ondėni, atsėprausio, vo paskou ė viel ēsio pagal opieli... Ēsio ė ēsio, vo pri tuos posės (vaikas pakėlė kairę ranką) būs opelis. Ka pasėsliepės medie išmieguosio par nakti, toukart sovalgīsio ontra bolvė ė viel, pamatės saulė, visa dėina ēsio pri anuos, vo opelis būs pri tuos ronkas... Ka tik pamatīsio dėdili kalna ė ont anou daug baltū pastatū, tojau pat lėpsio i anou... Psėlsiesio ė viel lėpsio, kol vėsā ožlėpsio. Ka tik pamatīsio žmogo, sakīsio, ka vakar paklīdau ė nežėnau iš kor ēto ė kamė īr mona nomā. Toukart paprašīsio, ka mon douto valgītė, ka eso baisē išalkės...
— Ons jau vėskou poikiausē īr išmuokės ė gerā žėna, — pasakė vaiko žodžių klausiusi Ancė. — Rītuo onkstėi jau anou išlēsem i laisvė. Par dvė dėinas ons noēs lig palivarka ė, tikiekem žmuoniū geromo ė Apvaizdas pagalba — anėi vāka priglaus ė išaugins...
— Dėivė, Dėivė, būk gers mona vākou... — meldė Juzefa.
Matydamos motinos nusiminimą ir ašaras, visos mergaitės buvo ne savyje ir, kartu tramdydamos ir savo slogią nuotaiką bei nenugalimą liūdesį, visaip ramino Juzefą. Jos labiausiai bijojo, kad motina neįveikusi atsiskyrimo kančios, atsisakys išleisti savo sūnų į laisvę ir visi jų geri norai nueis perniek...
Paskutinė košmariška naktis buvo nepakeliama. Juzefa nė sekundei neatsitraukė nuo savo sūnelio, nors jis miegojo saldžiai ir nepabusdamas. Kelis kartus per naktį žiūrinėjo ir peržiūrinėjo jo trejetą marškinėlių, kuriais aprengs išleisdamos vaiką, sudėjo į tris kišenes dvi virtas bulves ir džiovintos duonos riekelę.
Auštant rytmečiui mergaitės prikėlė vaiką. Juzefa, liedama ašaras, atsimylavo, atsibučiavo — visam laikui atsisveikino su savo sūneliu. Visos, nepakeldamos šios minutės skaudaus tragizmo, nusisukdamos ir nepasirodydamos Juzefai, graudžiai ir nesulaikomai ašarojo... Paskui Ancė pririšo per pažastis vaikelį prie suplėšytos ir suraišiotos drobulės juostos. Prisilaikydamos rankomis akmens sienos lipo viena kitai ant pečių, stojosi ir ketvirtoji jau pasiekė siaurą pastogės lango plyšį. Jis atsidūrė ties pačia krūtine. Po to į viršų prie lango buvo pakeltas pririštas vaikelis, kurį Ancė atsargiai iškišo pro siaurą langą ir nuleido ant žemės laukutinėje sienos pusėje. Vaikas atsistojo ant žemės ir tuoj pat, patraukęs už juostos galo, atrišo ją nuo savęs, o Ancė tuoj pat ją įtraukė į vidų.
— Vėsks... Dabā žėnau — mes tava vāka išgelbiejuom no baisiausės mėrtėis tamė kaliejėmė. Džiaukės, Juzefa, ta dėina tor būtė pati pokiausi ė iškėlmingiausi dėina tava gīvenėmė... — atsistojusi ant tvirtos žemės norėjo pradžiuginti motiną, nulipusi nuo draugės pečių, Ancė.
Visos merginos juokėsi ir verkė, juokėsi ir verkė. Joms visoms labai trūko mažojo, nuolat čiauškėjusio aplinkui, vaikelio ir klaiki širdgėla plėšė dabartinio buvimo valandas... Bet jų protas aiškiai suvokė, kad padarė didelį žygdarbį — išgelbėjo nuo mirties Jonelį, Juzefos sūnų. Bet Juzefa buvo prislėgta tokios baisingos kančios ir jos veidas buvo taip iškreiptas skausmo, kad visi paguodos žodžiai nuo jos atšokinėjo tarsi žirniai nuo sienos.
Kai tekėjo saulė, atsistojusi ant merginų pečių pro siaurą pastogės langelį į plačias Erlos pievas žiūrėjo ašarodama motina ir ji paskutinį kartą matė, kaip jos mažasis žmogeliukas — jos sūnelis, — mažesnis už aukštą žolę, laužiasi ir brenda į saulės pusę. Ji žiūrėjo ilgai, kol ją belaikančios merginos visai pavargo, kol mažą judantį žmogeliuką paslėpė tolumos ir krūmai...