Kinų biliardas

Riedėjo rudas tvankus traukinys bėgiais, pasišokinėdamas. Šeštame kupė, antrame aukšte gulėjo gan dar jaunas vyriškis, kažkur trisdešimtpenkerių, ir miegojo. Švarką pasikabino ant kabyklos dar tik įlipęs, miegojo su kelnėmis ir marškiniais, batus pastatęs pirmame aukšte ant žemės. Kupė, be vyriškio, buvo dar du žmonės – jauna mergina, studentė, miegojusi pirmame aukšte, dešinėje lovoje, po minėtuoju vyriškiu, ir pagyvenęs vyras, jau senukas, gal šešiasdešimties, miegojęs taip pat pirmame aukšte, tik kitoje lovoje, kairėje pusėje. Mergina ir senukas, priešingai nei vyriškis antrame aukšte, miegojo apsirengę tik pižamomis, po šiltais geležinkelio stoties teikiamais pledais.
      Jaunas vyriškis antrame aukšte buvo Martynas Paberžis. Sieloje jis jautėsi visai nejaunas, turbūt todėl, kad gyvenime buvo jau visko pasiekęs: jis dirbo vyriausybėje, turėjo mylimą, o gal labiau mylinčią, žmoną ir du vaikus – berniuką ir mergaitę, o vaikystėje mažai linksminosi. Sieloje jis jautėsi pavargęs. Bet jis buvo išmokytas nekreipti dėmėsio į nuovargį ir dirbti per jį, taip Martynas Paberžis ir gyveno. Naktimis jis rasdavo laiko rašyti trumpus apsakymus, kam skyrė laiko ir šią naktį traukinyje. Bet tik pradėjęs apsakymą, jis nuėjo miegoti, nusprendęs bereikalingu nusirengti ir atsigulti po pledu.
      Martynas Paberžis sapnavo Jeršalaimą – didingą, žlugdantį miestą ir Pontijų Pilotą, Judėjos prokuratorių; sapnavo audrą, ateinančią nuo Viduržemio jūros ir glostančią Piloto veidą; sapnavo Golgotos kalną ir tris nusikaltėlius.
      Traukinys vežė į Vilnių. Už lango šmėžavo miškai ir pavieniai namukai, vieni su įjungtom šviesom, kiti tamsūs, treti išvis užkalti. Jie lydėjo akimis traukinį, lyg senoliai, atsisėdę ant prieš pusamžį sukaltų suolelių, ir rūkantys sovietinę cigaretę. Traukinys vežė į sostinę, visų vargų miestų miestą, pavargusį ir kenčiantį.
      Rytas išaušo šiltas, kartas nuo karto papūsdavo vėsus vėjelis, apramindamas, nukreipdamas nuo minčių. Atrodė, kad diena bus sunki, nors iš tikrųjų, nieko neturėjo atsitikti. Kažkas slėgė Martyno širdį, nors jam buvo išeiginė diena. Martynas Paberžis išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį, ir išsitraukė iš jo cigaretę. Užsidegęs ją žiebtuvėliu, priėjo prie lango ir jį atidarė. Kambaryje stovėjo rudas odinis lagaminas, gulėjo ant kėdės numestas švarkas. Ant stalo gulėjo trys laiškai, šios dienos laikraštis, stovėjo konjako butelis ir stiklinė. Šiek tiek toliau nuo stalo, kaip įprasta, stovėjo dvivietė lova. Martynas niūriai žiūrėjo pro langą ir rūkė. Šiandien jis buvo kažkaip neįprastai pavargęs ir paniuręs, pirmą kartą per daugelį metų.
      Prieš akis išplaukė vasara, sodyba.
      Saulė skverbėsi pro namo langus, bet didžiojoje namo dalyje vistiek buvo tamsu - tik ant kai kurių langų nebuvo pakabintos medinės žaliuzės ar prašmatnios užuolaidos. Garsiai tiksėjo sieninis laikrodis. Vaikas žaidė kinų biliardą – plieninis kamuoliukas daužydavosi į metalinius stulpelius, kol įkrisdavo į duobutę. Jaunas blyškiaodis vyriškis išėjo iš savo kambario ir nuėjo į verandą. Čia jis atsisėdo ant medinės kėdės prie staliuko. Vaikas atlėkė prie jo ir atsirėmė į stalą. Jis paklausė vyriškio, ar jau pasveiko. Šis papurtė galvą ir atsakė, kad šis dar yra nesveikas ir turi gerti daug vaistų.
      - Bet vaikai žaidžia kiemuose, - tarė vaikas. – Tik aš negaliu.
      Vyriškis nuleido žemyn akis. Jis neturėjo, ką atsakyti vaikui. Ir šis atsistojo ir nubėgo namo vidun. Ir vėl pasigirdo kinų biliardo garsai. Vyriškis atsistojo nuo staliuko, ištiesė savo blyškias rankas į šalis ir ėmė panosėj kartoti visus dalykus, kurių nemėgo vasaroje: jūros, marškinėlių trumpom rankovėm, trumpų naktų, tvankumo, ledų, vaikų.
      Martynas Paberžis išmetė cigaretės nuorūką pro langą. Jis irgi buvo blyškus ir nemėgo vasaros. Tai jo tėvas išmokino jį. Tėvas išmokino jį dirbti, dirbti iki galo. Nepradėti žaisti, dirbant, ir išvis nežaisti. Ir nekęsti vasaros. Iš pradžių jis vietoj to, kad eiti į lauką visą dieną žaisdavo kinų biliardą, po to vis dirbo ir mokėsi. Ir dabar Martynas galvodavo apie tai, ar pasiekė, ko norėjo, ir ar tai, ko jis pasiekė, yra tai, ko jis norėjo ir nori.
      Jis užsklendė užuolaidas ir kambaryje pasidarė gana tamsu. Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės. Tada paėmė laikraštį ir permetė akimis pirmąjį puslapį. Tik perskaitęs antraštes, jis numetė laikraštį atgal. Kurį laiką pagalvojęs, jis paėmė laiškus. Vienas iš draudimo kompanijos, kitas iš banko ir trečias nuo žmonos. Ji su vaikais buvo Kaune pas jos motiną. Martynas numetė laiškus ant stalo ir atsistojo. Priėjęs prie lagamino, atidarė. Pasikapštęs viduje, ištraukė lapų šūsnį. Jis uždarė lagaminą ir vėl atsisėdo ant kėdės prieš stalą. Tai buvo jo apsakymo juodraštis, parašytas naktį traukinyje.
      “Berniukas sėdėjo prie didelio raudonmedžio stalo ir paklusniai ruošė namų darbus, kai suskambo telefono skambutis. Vaikas nenuleisdamas akių nuo sąsiuvinio pakėlė ragelį. Kitame laido gale girdėjosi greitas, susijaudinęs kvėpavimas. Ir kai kažkokia mergaitė prabilo, berniukas dar ilgai negalėjo išgirsti ir suprasti, kas buvo pasakyta. “Aš tave myliu”, - pasakė ji ir padėjo ragelį, o berniukas dar ilgai laikė ragelį rankoje, žiūrėdamas kažkur tolyn, kiaurai pro sieną ir klausydamasis monotoniškų signalų telefone.”
      Tik perskaitęs nebaigtą apsakymą, Martynas suplėšė jį į mažas skiauteles, po to jas sumetė į stiklą, paruoštą konjakui, iš kišenės išsitraukė degtukų dėžutę, iš jos – degtuką, uždegė ir įmėtė į stiklą. Tada jis atsistojo, atsklendė užuolaidas ir atidarė langą. Paėmęs stiklą su degančiu apsakymu, nunešė ir pastatė ant palangės. Grįžęs prie stalo, jis dar kartą akimis permetė voką. Tada jis pasilenkė ir atidarė antrą stalo stalčių nuo viršaus, ir sužibėjo pistoleto metalas. Jis perbraukė ranka per ginklą ir uždarė stalčių. “Aš gyvensiu”, - šoktelėjo mintis jo galvoje ir jis skubiai paėmė švarką, ir išskubėjo koridoriumi link durų. Atvėręs duris, jas čia pat uždarė ir pasigirdo raktų skambesys. Gatvėje jis susistabdė taksi ir liepė vežti į artimiausią barą.
      Ir daug po to buvo skambučių į jo telefoną, bet niekas negalėjo Martynui prisiskambinti. Jis grįžo tik vėlai vakare. Iškart griuvo į lovą, o ryte papusryčiavo ir nuėjo į darbą. Ir visą likusį gyvenimą jis vertė save žaisti kinų biliardą vietoj futbolo.