Dosjė

Man patinka gyventi taip. Nors ir sunku. Labai sunku, bet su tuo jau susitaikiau. Kažkaip... Nejučiomis... Jis privertė, Jis – gyvenimas. Laukiu kažko, tačiau nežinau ko. Galbūt to, kas ateis? Ateikit, visus priimsiu. Priimsiu ir paukštį, sulūžusiais sparnais... Pagydysiu... išskris... ir vėl liksiu viena... Bet lauksiu, lauksiu kol gyvensiu. Nes viltis vienintelė palydovė gyvenimo labirinte. Ją nešiojasi žmogus, nepardavęs savęs, savo sielos. Vargšas elgeta mano draugas. Mus sieja kažkas, ko abu laukiame, galbūt. Tačiau mes suprantame vienas kitą be žodžių, kurie veržiasi iš purvinos sielos būtybių. Jie kliudo jį, mane... tyliu... tačiau viskas įsigeria į mano širdį, kiekvienas žodis užkliudo mano širdies kertę... Skauda... labai skauda... bet aš tyliu. Tyliu kaip nebylys, kuris tuo metu nori rėkti, rėkti taip, jog apkurs visi kliudantieji... Bet aš tyliu...
Nekenčiu laukimo... Jis žudo. Priverčia žmogų pajusti laiką, jo jėgą, kuri mus neša, ir kuriai mes bejėgiai atsispirti. Bet kartais ji būna per lėta, tiesiog per lėtai teka ir tu jautiesi toks bejėgis, toks menkas ir silpnas, jog turi paklusti tam, kas už tave daug kartų galingesnis. O kas belieka? Tik tas, kas mūsų valioje?
Nedalinu savęs, nemoku. O gal jie ima tik aš to nepastebiu? O gal jūs nemokat? Ak, vien tik žodžiai, kurių gale klaustukas. Kodėl tik juo visad pasibaigia mano sakinys? Per daug nežinomuojų mano gyvenime, per daug daugtaškių. Tik jie užpildo tą tuštumą dabar.




Ramu, nors aplink stiklai dūžta, ir ne tik jie, kažkas tranko duris. Kai kas krūpteli, kai kas užsidengia ausis... nors ir toli, toli nuo čia. Aš uždengiau savimi save, neleidau niekam drumsti man ramybės. Ji reta, tad galbūt ir yra tokia brangi, tokia laukiama ir neįkainojama – tai sielos ramybė. Neleidžiu kerštui įleisti šakneles į savo vidų, tegul.. tegul jau taip ir lieka, nes ne aš teisėjas, aš tik niekas šiame pasaulyje, toks niekas, palyginus su pasauliu. Kažkuriame jo kelių labirinte blaškosi mano siela. Tarp takų takelių, tarp kalnų tarpeklių, tarp neįžengiamų pelkių, tarp slėnių, į kuriuos teužsuka tik klajokliai paukščiai. Tikiu, vieną dieną ir aš išskrisiu su jais, pagaliau surasiu savo sparnus, ne tik tas keletą plunksnų, kurių ieškojau už šalto mūro sienų, kurių ieškojau skambant varpų muzikai, bet neradau...
Vakar pabudo manyje žmogus. Tikri jausmai. Jie niekur nedingsta, iš niekur neatsiranda. Su jais žmogus gimsta, ir visad nešiojasi su savimi savo širdies kertelėj. Jie amžini. Jie nematomi, tylūs. Tačiau kartais jie atskleidžia savo egzistavimą. Dažniausiai po netekties, tik tuomet, kai žmogus tik praradęs suvokia, ką turėjo ir nevertino... Kokie skaudūs atodūsiai veržiasi lauk iš krūtinės, kupini karčių ašarų. Neskaičiuojame jų, nors galėjom, dovanoti savo meilę anksčiau... O dabar – per vėlu... O galėjom...



Dabar net keista kokius žodžius sakiau vakar.. ji mirė, mirė vakar diena... Jos nebeliko, dabar jos vietoje kita, nauja, nepatirta ir neatrasta diena... Dabar vakarykščiai žodžiai atrodo pasenę, netikri, net nebe... Tačiau tuo metu jie buvo viskas, viskas, kas teliko įamžinta akimirkoje... Nebesvarbu... Bet buvo svarbu... Viskas prieštarauja patys sau.. kodėl pasaulyje tiek daug visko, ir visą tai prieštarauja patys sau, kodėl esti du poliai, dvi lytys, du žmonės, diena ir naktis?.. per daug klausimų, per daug nežinomųjų, bet juk esame tik svečiais šiame pasaulyje, kuriame leista pasisvečiuoti taip neilgai... Nevertiname laiko, nemokame juo džiaugtis, džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka, mokame tik dejuoti...  O norime, jog vyktų stebuklai! O iš tikrųjų jie vyksta. Vyksta tie patys stebuklai, kuriais mes taip tikėjome būdami visai mažyčiai, Ar prisimeni? Ar pameni kaip laukdavai Stebuklingos nakties, kuomet ateis Kalėdų senelis? Ir žinoma nesulaukdavome, mūsų mažos vaikiškos akutės užsimerkdavo, nesulaukusios jo...
O juk esame patys dėl to kalti.
Vakar džiaugiausi lyg maža mergaitė pagaliau sulaukusi sniego! Buvau be galo laiminga. Rodos, toks paprastas dalykas – sniegas, o taip pradžiugino. Po tokio liūdesio liūno išmokau, o gal dar mokausi džiaugtis tokiais paprastais dalykais. Viską sudedu į tave. Baltas lapas tampa margas... O kas jie? Tie ženkliukai? Jais išreiškiu savo jausmus, savo juodulius, savo šilumą, kančią... ir žmogišką džiaugsmą... Juk visi esame žmonės, tarsi pasiteisinu, bet mintyse sakau: „Dieve, kokie mes skirtingi“ Ir kiekviena diena tai vis patvirtina labiau ir labiau... Šiandien mačiau tave, žmogau... Tu nužvelgei mane savo nepatikliu žvilgsniu ir pamanei... O aš norėjau pasakyti tau, aš ne toks, aš ne tokia, viduje aš kitoks... Bet tu nesiklausei, o gal nenorėjai suprasti, tik nusukęs žvilgsnį nužingsniavai toliau... ir... net nežinai, kiek man daug reiškė tavo žvilgsnis... Likau viena su savo mintims su tavo atvaizdu atmintyje ir... nesibaigiančia diena... o tu nuėjai, juk buvau eilinė sutikta tavam kely...


Pernelyg viskas sudėtinga, tačiau išgyvenu paprastai... protarpiais išsiveržia vulkanu, kai tampa pernelyg gausu... šlapias vanduo veržiasi pro akis, tačiau jos pavirsta į nieką ir lieka tik... tuštuma, nerimas naktį, ir kita nauja neatrasta diena...


Kas gali pasakyti kuriuo taku pasukti man. Jie eina vienas šalia kito ir taip arti manęs. Taip arti ir tereikia tik vieno vienintelio žingsnio, jog bučiau viename iš jų... Suku vieno link... Bet mąstau apie kitą, jis neleidžia užmiršti man esant jį. Ir vis labiau krypstu, ir vėl grįžtu: Aš noriu būt TEISINGA!!! Teisinga sau, kitiems ir gyvenimui. Noriu būti teisinga, tad ir tu būk teisingas man, likime! O gal tu man davei pačią didžiausią dovaną, kurią tik galėjai duoti? Gal tai, ko aš visad laukiau, tikėjausi ir troškau? Tik tu man tai parodyk, bijau pati atsižadėti savo laimės, kuri taip arti manęs, tik aš jos nepastebiu... Ak, tie mažyčiai žingsniai, kuriais esu priversta eiti per savo gyvenimo vieškelį apibarstytą, o gal pati apsibarsčiusi klevo lapais. Jis margas, jie magi, jie nuspalvino įvairiausiom spalvom, todėl man nenuobodu... tik liūdna kartais... nes kiekvienas lapelis tai mano džiaugsmas ir skausmas, viltis ir ašaros, praradimai ir neįkainuojamos gyvenimo dovanos, kurios tetrunka taip trumpai, tačiau yra vertos to... Naktis diena mane vis gena pirmyn su savo laiko rykšte rankoje, kuri vis talžo ir talžo mums nugaras neleisdamos sustoti bent atokvėpio akimirkai.
Kiekvieną dieną randame ant stalo duonos riekę... Laikas žmogaus sąjungininkas, jo jungtis su gyvenimu.



Aš myliu Tave


Laikas atsijoja visa į savo vietas... Laikas parodo kas yra tikrieji draugai, gerieji žmonės. Ir dažniausiai ne tie, kurie būna šalia, kurie vaizduoja esą tas, ir visa, ko tau reikia, lyg be jų aš tapčiau niekas. Ir vėl, tik beribio tekančio laiko dėka aš supratau tai. Nes tai jis po daugelio praėjusių dienų man atnešė šią dieną, dieną, kada aš supratau, jog intelektinio lygio vertė nelygi sielos vertei. Taip, laiko ir atsitiktinumų dėka. Atsitiktinumų, kuriais nebūtų galima vadinti atsitiktinumais, kadangi jie pernelyg dažni, ir sunku patikėti, jog jie man atsitiko tiesiog atsitiktinai. Imu tikėti likimu. Pasitikėti juo. Jis mano sąjungininkas žengiant per gyvenimą. Svarbu išmokti priimti visą, ką jis duoda, tai nėra tik atsitiktiniai įvykiai, tai tam, jog išmoktum gyventi lengvai lyg drugelis per savo vienos dienos gyvenimėlį, nedarydamas daugiau to, kas užgriūna lyg nelauktas lietus ant lengvučio drugio sparnelių, juos persunkia vanduo ir... nebepajėgdamas toliau skristi jis krenta žemyn... Mes gyvename ir džiaugiamės gyvenimu, plasnojam nuo gėlės link gėlės kai vėl pasirodo saulė ir išsidžiovinę sparnus kylame aukštyn vėl ir vėl... Nors... ne visad pasiseka vėl pakilti... Gyvenimas pilnas pakilimų ir nuopuolių...


Žmogus žmogui...



Aš lyg maža mergaitė su savo svajonėmis, kurios niekaip negali pakilti į dangų... O aš taip noriu, taip noriu! Tada viskas bus gerai, tada būsiu laiminga... bent taip manau dabar. Juk visad trokštame to, kas nepasiekiama. Gyvenimas tai teikia dosnų pliūpsnį džiaugsmo, tai pakiša koją ir tu krenti į purvo balą.



Kodėl taip neramu kai tu palieki, o beviltiška viltie? Kodėl jaučiu kai tavo žingsniai toldami palieka gaudesį many? Tik vieną žingsnį, žingsnį vieną ten - į tolį, ten – tolyn, ir vėl lieku vienas medis be šakos, remiančios dangų šakelių grakštumu... Kam kojos remia drėgną žemę, kam siurbiasi į žemės branduolį gilyn?.. Kam beviltiškomis pastangomis siurbia vandenį i save? Ar tik tau? Dėl tavęs? Dėl mūsų? Dėl... jų?.. Kad gyvent kančioje. Lieti ašaras džiaugsme. Gimti dėl mirties. Eiti kad sukluptum. Tikėti, kad nusiviltum. Ieškoti. Rasti. Mylėti, jog kentėtum. Dėl tavęs, dėl manęs ar ne taip, Liūdesy? Ar ne tam plaukia debesys užstodami blyškų mėnulio veidą, jog pažintume tamsą? Taip „gyvenam, kad pažintume gyvenimą, tikrąją tamsą ir šviesą, mirtume ir vėl prisikeltume...“.
Lieku... Ateina ir išeina, o aš lieku.



Ir išėjo. Aš išėjau likdama. Taip gyvenime būna. Išsiskyrė mudviejų keliai, o saule! Nukritai nuo dangaus... ritosi ritosi ritosi dangumi ir mirė už horizonto, palikdama rausvą dangų... Į tolį žvelgė mano akys ieškodamos ir tikėdamos rasti bent vieną dar užsilikusį spindulėlį, bet veltui. Jie buvo dingę, pasinėrę į tolio gelmes, ten, kur nepasiekia mano akis... Dangus mainėsi, keitėsi, iš lėto kito spalvos ir atspalviai. Buvo nuostabu... Truputi liūdna... Vis labiau ir labiau norėjosi verkti. Temo. Temo dangus... Temo ir mano sieloje... Be tavęs, saule mano!
Aš tikiu, jog vėl pakilsi... Aš darysiu viską... Aš tikėsiu, aš lauksiu, aš stengsiuosi... Lyg maža mergaitė sėdėsiu ant suoliuko laukdama tavęs, mano saule, išauštant.
Naujas puslapis mano gyvenimo knygoje karčiai saldus, su vietomis išsitrynusiomis raidėmis, kurių vetoje – nežinia. O kokia ji baisi, gniuždanti, beviltiškai skausminga. Kas bus rytoj, kokia dienos pradžia, ar lašo džiaugsmo – tavų akių šviesos, ar sauja skausmo nešina? Nesitikėjau, kad bus šitaip skaudu, net saulės spindulys nemielas, ar kam nors taip pat sunku ir jis jaučiasi siaubingai vienas? Matau, tu būni vienas, ar tu laimingas šį rytą atsikėlęs? Mūsų pasauliai vienas kito taip arti, ir skiria juos gili duobė lyg sumūryta kietų plytų siena. Nereikia. Negalima tuščiai svajoti, uždrausta žaist su likimu, nes tai per daug skaudu...



Bet likimas toks nenuspėjamas! Ak, kaip staigiai  jis bloškia mane į žemę, ir taipogi, taip pat svaiginančiai, kelia aukštyn! Nenuspėjami jo vingiai suka suka ir neša neša į priekį, o aš tik atsigręžusi atgalios pamatau vis tolstančią ir tolstančią praeitį. Ji buvo įvairi kaip ir klevo lapas, išmargintas įvairiausiomis spalvomis, ten buvo ir skylių, kurias išgraužė nedorėliai žemės kirminai, bet žaizdos gyja, jas užglaisto laiko klijai, ir pavasary, iškentus visus rudenio ūkus ir šalnas, pasirodo nauji pumpurėliai – gyvybės užuomazgos, kurios skleidžiasi, didėja, plečiasi ir užauga į didelę spalvotą dabartį... apvainikuotą naujais jausmais...



Angelas atgavo savo sparnus. Jis kyla į švytintį dangų. „Dievulis man rojaus atvers vartus, o tavo blogis čia žemėj supus...“ Kaip garsiai girdėti šiuose žodžiuose viltis, viltis, kurią mes gyvename. Tik skausmo pažinime supranti, koks brangus yra tau žmogus ir gyvenimas. Koks iš tiesų ramus vakaras besileidžiant saulei, ne, ne tas, kai bėgama į gatvę vakarėjant. Ar pakėlei kada akis į dangaus vartus, kurie tau besišypsant atsivėrė? Kai saulė leidos ir, rodėsi, paskęsime medžio šakų voratinklyje... Gera... ir ramu... lauksiu vakaro, lauksiu kol mano ranka bus tavajam delne, tada būsiu laiminga... tuomet, klausimai nebe taps didžiąją prasme. Pastelinėm spalvom tapysiu tavo veidą, ir žodis pasakytas bus gražus visom prasmėm, kokios tik žemėj egzistuoja... o gal net ir už jos ribų. Aš vis stebiuos, kaip nepaprastai toli gali nuskrieti mūsų mintys... Pagauk jas. Įžiebk tamsoj dangaus jūroje žvaigždę... pirmą... jos šviesą stebėsime pasislėpę. Ir vis tems ir tems... tems kiemai, tems žemė po kojomis, tik danguj vis dar skaisčiai spindės angelo sidabruoti sparnai.
Svajoti juk galima...