Miesto kronika (pilnas)

Gyvenom keturiese viename devynaukštyje. Galėjome gyventi ir keturiuose devynaukščiuose, galėjome gyventi aštuoniuose; galėjom gyventi atskiruose kvartaluose. Vistiek gyvenome tik keturiese šitame mieste. Mes turėjome visą miesto elektrą, turejome pilnus miesto vandens rezervuarus.
Kartais sėsdavome į bet kurį gatvėje tebestovintį automobilį ir važiuodavome tol, kol neatsiremdavome į milžinišką betoninę sieną. Per penketą metų išsiaiškinome, kad ji juosia visą miestą ir yra visiškai vientisa. Keturiese išvažinėjome visas ištuštėjusias gatves, ieškodami kitų tokių, kaip mes. Radome tik lavonus, supuvusius savo lovose. Pradžioje lavonų buvo ir gatvėse, bet varnos ir žiurkės juos ištampė ir surijo. Paskui visos gatvės buvo nuklotos graužikų ir paukščių kūnais. Po poros dienų dingo ir tie, ir iš kanalizacijos angų kartais pasigirsdavo kažkas panašaus į urzgimą ar riaugėjimą. Tada mes ir apsigyvenome viename name, per porą dienų išrinkę namo duris, ir vietoje jų įstatę dvigubas “šarvo” duris. Kitą dieną, dėl viso pikto, apsilankėme ginklų parduotuvėje. Negali buti per saugus.

---

Sapnavau pradžią. Nežmonišką turboreaktyvinių variklių kauksmą, drebančią žemę, kaukiančias sirenas, gatvėje krentančius žmones, kareiviškus sunkvežimius, kolonomis nemažu greičiu traukiančius per miestą - viskas susilieję į vientisą pilką masę; Lyg pro ruką matau kareivišką batą, spardantį mano kepenis, ir girdžiu kažkieno balsą, sakantį “Palik jį, jis vistiek jau lavonas”. Tamsa apgaubia mano akis ir aš pasineriu i nebūtį.
Atsipeikėju sėdėdamas prie išdaužto kiosko lango. Aplinkui išsibarstytos šukės ir cigarečių pakeliai. Vienas iš jų - mano rankoje. Burnoje cigaretė, kurią bandau pridegti, žiebtuvelį laikydamas atvirkščiai.
- Sveikas, chuligane, - išgirstu už nugaros. - Mano vardas Antanas. Man iš kaires Justas, o tas veikėjas, kuris už manęs peiliu valosi panages - Ignas.
- Sveikas... - atsakau net neatsisukdamas. - mano vardas...
Taip viskas ir prasidėjo. Aš niekada neklausiau jų, kas jie buvo prieš visą šitą velniavą, jie neklausė manes. Mes buvome gyvi, ir tas buvo svarbiausia.
Kita vertus, net jeigu jie manęs būtų paklausę, kas aš buvau prieš šitą pragarą, aš nebūčiau atsakęs - aš neatsiminiau.

---

Vakarais mėgdavau išlipti ant stogo, atsisėsti į fotelį, stovintį po mano paties suręsta pašiūre, atsidaryti iki 20.. metų galiojančią alaus skardinę, ir žiūrėti į besileidžiančią saulę. Tyloje paskendęs miestas automatiškai užžiebdavo oranžinius savo žibintus, gatvėse geltonai pradėdavo mirksėti šviesoforai, kai kuriuose namuose pačios užsidegdavo šviesos, ir man atrodydavo, kad miestas vėl atgyja. Man atrodydavo, kad tolumoje girdžiu automobilių gaudesį, kai girdėdavau tik vėjo švilpimą ištuštėjusių miesto gamyklų bokštuose, man atrodydavo, kad girdžiu žingsnius, kai vėjas ridendavo tuščias skardines, būdavau įsitikinęs, kad girdžiu žmonių kalbą, kai iš tiesų tik apleisti kranai girgždėdavo vakaro tyloje.
Už nugaros kosteldavo Antanas. Prisidegęs cigaretę, jis tyliai žiūrėdavo į sieną gaubiančią miglą ir dažnai manęs paklausdavo:
- Kaip manai, kas ten, už jos?
- Galbūt žmonės, - neužtikrintai atsakydavau, - tokie kaip aš, ar kaip tu, ar kaip Ignas...
Jis išpūsdavo paskutinį dūmą ir nusviesdavo nuorūką žemyn.
- O jeigu ne žmonės? Jeigu ten ne visai žmonės?
- O jeigu ten išvis nieko nėra? Tik apleisti pastatai ir eižėjantys nuo laiko keliai? Kas tada? - klausdavau, bet jis tik gūžteldavo pečiais ir atidaręs stogo duris nusileisdavo žemyn, į laiptinę. Aš likdavau stovėti ant stogo, staiga atšalęs vėjas žnaibydavo mano veidą, ir kažkur, giliai širdyje, aš jausdavau, kad labai norėčiau, kad už sienos nebūtų nieko.
O pasamonė man kuždėdavo, kad žmonių už sienos iš tiesų nebėra.

---

Rytai būdavo nenormaliai tylūs. Jausmas, kurį jauti prabudęs visiškoje tyloje yra tikrai ne iš maloniausių. Pirma mintis būna, kad per anksti atsibudai. Paskui į vis dar miegančią sąmonę pradeda plūsti atsiminimai, ir kurį laiką manai, kad sapnuoji. Kai suvoki, kad esi pabudęs, dirbtinai linksmai pradedi niūniuoti “toreodore, drąsiai pirmyn”, ir nuėjęs į dušą persilieji šaltu vandeniu.
Kavos skonis tyloje irgi būna pasikeitęs. Tylios kavos garai graužia akis, o pats gėrimas degina stemplę ir skrandį. Prie tokios kavos reikia cigaretės, kurią prisidegi nuo dujinės viryklės.
Cigaretė nuramina, bet kitą dieną įsilauži į muzikos parduotuvę, pavogi krūvą Pink Floyd kompaktų, ir, iš mirusio kaimyno pasiskolinęs aparatūrą, kas rytą klausai vis kitokius albumus.

---

Sėdėjau ant suoliuko kieme ir gėriau mėtų arbatą. Karštos popietinės saulės nutvieksti namai visiškai nesiderino prie tylos, kuri man buvo įsiskverbusi iki kaulų smegenų. Lengvas vėjelis šiureno žolę, ir aš pagavau save galvojantį, kad, galbūt, visą gyvenimą aš to ir norėjau – likti vienintelis žmogus mieste.
- Ką darytum, jeigu staiga tavo bute suskambėtų telefonas?
Atsisukau. Už mano nugaros, atsirėmęs į suoliuką, stovėjo Ignas. Vėl nusisukau ir, netaręs nė žodžio, sriūbtelėjau arbatos.
- Kai buvau vaikas, skaičiau tokį Bredberį. Gal girdėjai apie “Marso kronikas”? – patvirtindamas linktelėjau, ir Ignas tęsė. – Žinai, kartais aš įsivaizduoju, kad mes Marse, mieste, kurį apleido žmonės, kad galėtų grįžti atgal į Žemę, į branduolinį konfliktą.
Pradėjau atsiminti. Buvo apsakymas apie žmogų, kuriam nutiko būtent toks dalykas – jis manė, kad vienintelis gyvena visame Marse, kol vieną dieną miestelyje, kuriame jis gyveno, suskambo telefonas.
- Ką daryčiau, jeigu mano bute staiga suskambėtų telefonas?
- Aha.
- Aš jo nieku gyvu nekelčiau.

---

Vieną rytą Justo bute suskambo telefonas. Senutėlis juodas aparatas su disku staiga prabudo ir pradėjo čirkšti. Justas, rūkęs balkone, strimgalviais šoko į kambarį, pakeliui nuvertė dvi kėdes, stalą, ir sudaužė pustuzinį lėkščių koridoriuje kliudęs spintą, ją užsivertęs ant savęs ir vos nenusisuko sprando. Kas pikčiausia - vos tik jis prilietė telefono ragelį - tas nustojo skambėti, o pakėlus ragelis piktdžiugiškai tylėjo. Kažkur po trijų minučių mes, išlaužę buto duris, radome jį sėdintį kambaryje, pasidėjusį telefono aparatą ant kelių, ragelį priglaudusį prie ausies ir beviltiškai klebenantį šakutę, ant kurios dedamas ragelis. Į priminimus, kad už miesto ribų prisiskambinti nėra prasmės, o mieste, greičiausiai, nieko be mūsų nėra, jis nereagavo. Po antausio jis susitvardė ir, padėjęs telefoną į vietą, mums viską papasakojo.
Iš telekomo pasiskolinome miesto telefonų knygą, atsivertėme pirmą puslapį, ir pradėjome skambinti. Paaiškėjo, kad telefonai mieste neveikia. Jokie. Nei mobilūs, nei namuose, nei taksofonai. Operacija “Telemarketingas” žlugo net neprasidėjusi.
Kitą rytą, kai tik Justas prisidegė cigaretę, jo butą vėl persmelkė čaižus varinių varpelių garsas. Vos tik Justas priėjo prie telefono, jis baigė skambėti. Justas jautėsi nepavydėtinai. Jausmas, kai nespėji pakelti ragelio, arba pakėlęs jį išgirsti pratisą signalą, yra visiškas niekis palyginus su tuo, ką išgyveni, gyvendamas su trimis bendražygiais apleistame mieste, kuriame, be jūsų, nieko daugiau nėra, ir pražiopsai skambutį. Būtent todėl Justui prisireikė dar vienos cigaretės. Išėjęs į balkoną jis tik tik spėjo prisidegti, kai tylą vėl perplėšė skambutis. Justo nervai neišlaikė.
Visą laiką, kai jis rūkė, telefonas skambėjo. Numetus cigaretę žemyn, telefonas vis dar čirpė. Koja už kojos nuėjus į tualetą ir nusišlapinus, telefonas neužsičiaupė. Bet vos tik Justas prisėlino prie juodosios bestijos ir ištiesė ranką link ragelio, ši užtilo, o pakeltame ragelyje vėl viešpatavo tyla.
Devynaukštį perskrodė persunktas nevilties kauksmas.
Justas pasišaukė mus, mes išėjome į balkoną ir visi prisidegėme cigaretes. Telefonas neskambėjo. Tada Justas prisidegė cigaretę vienas. Telefonas tylėjo. Tada mes prisidegėme cigaretes, o Justas - ne. Telefonas vistiek nerodė savo balso. Mes išėjome, o Justas pasistatė telefoną ant kėdės, pats atsisėdo ant kitos, ir pradėjo rūkyti, pasiruošęs bet kurią sekundę šokti, visu kūnu prispausti auką, ir pagaliau pakelti ragelį. Po dvyliktos cigaretės linkstančiomis kojomis Justas nuėjo ir apsikabino klozetą. Telefonas, kiauliškai tylėjęs visą tą laiką, pagaliau pragydo. Justas iš nevilties vos nepasiskandino tualete.
Kitą dieną bjaurusis telefonas įsigijo kaimyną - autoatsakiklį. Visų didžiai nuostabai, mirtinos mirusio miesto tylos daugiau niekada nepersmelkė telefono skambutis.
Liko tik vienas dalykas, kurio aš nesakiau nei Justui, nei kitiems savo bendražygiams.
Jau po pirmojo skambučio aš pastebėjau, kad telefono laidas buvo nupjautas.

---

Susisukęs į chalatą gėriau rytinę kavą. Kitame kambaryje nei per garsiai, nei per tyliai, grojo “Pink Blues” ir tyliai ūžė ventiliatorius. Galvoje kirbėjo kažkokia įkyri mintis, bet aš niekaip negalėjau sugauti jos už uodegos ir ištraukti į paviršių.
Į duris staiga kažkas pasibeldė.
- Užeik, neužrakinta! – šūktelėjau, padėjęs puodelį ant stalo, - ko gi ten baladojies? Eik vidun!
Į prieškambarį įžengė Justas.
- Sveikas, - tarė.
- Ir tau to paties, - tariau. – dabar uždaryk duris, ir eikš į virtuvę. Užkaisiu tau kavos.
Tylėjome visą laiką, kol arbatinukas nepradėjo švilpti. Rytinės saulės nutviekstą virtuvę vėl užpildė kavos aromatas.
- Kuo tu tiki? – netikėtai paklausė Justas, taip vos manęs neužspringdindamas. - Esi krikščionis?
- Ne... nemanau. – Pagalvojęs atsakiau – Jeigu Dievas sėdėtų dausose, argi mes dabar sėdėtume čia ir gertume kavą, sėkmingai išvengę apokalipsės?
- Kai kas šitame įžvelgtų priešingą dalyką. – Jis sriūbtelėjo kavos, - Galbūt mums jis paskyrė kitokį kelią, todėl ir išgyvenome?
- Ir koks gi tas kelias? Keturiese kankintis apleistame mieste? Žavinga, bet man tai labiau primena pragarą. Beje, o gal mes jau pragare? Keturi didžiausi nusidėjėliai ir nė vieno velnio. Tikras pragaras – būtų velniai – būtų viskas aišku. O dabar, ar bent gali pasakyti, kad esi nemiręs?
- Aš kvėpuoju, mano širdis plaka, aš mąstau – vadinasi esu.
- Gudrutis, - nusijuokiau – tu juk krikščionis – turi tikėti pomirtiniu gyvenimu! Kodėl pomirtinis gyvenimas negali būti būtent toks?
- Gali. Bet tai, tikriausiai, būtų per paprasta... – Justas trumpam nutilo. – ir mes tikrai nebūtume tik keturiese.
- Gal tiesiog visi kiti neturėjo sielų?
Kompaktinis diskas baigė groti, ir visą butą lyg vanduo užliejo tyla.
Baigėme gerti kavą, tyloje parūkėme.
Justas išėjo namo.
O aš staiga sugavau bjauriąją savo mintį.
Per visus penkerius metus nė karto nebuvo lietaus su griaustiniu.

---

Diena buvo ypatingai bjauri. Pirmą kartą per penkerius metus žaibavo ir griaudėjo, vanduo purvinais upeliais tekėjo gatvėmis ir teškėdamas liejosi į kanalizacijos angas. Miestas buvo beveik kaip gyvas, ir aš įsivaizdavau, kad žmonės vis dar gyvi, tik sulindę į savo butukus ir pro langus žiūri į nesibaigiantį lietų. Televizijos bokštas stovėjo virš miesto lyg vieniša strėlė. Vienas jo šonas buvo sausas, ir atrodė, kad kažkokia dievybė nusprendė pasišaipyti iš žmogaus triūso, nusišlapindama ant aukščiausio miesto pastato. Neturėjau ūpo su kuo nors kalbėtis, tai užsirakinau duris, išsiviriau arbatos, užsileidau “wish you were here” ir pasiėmiau knygą. Knyga buvo nuobodoka.
Prabudau pirmą valandą nakties. Bent jau taip rodė sieninis laikrodis. Gulėjau ir stebeilyjausi į jo didelį baltą ciferblatą. Šviesa buvo užgesusi, knyga vartėsi po sofa, o aš gulėjau ant sofos ir skaičiavau sekundes. Po lygiai šešiasdešimt sekundžių supratau, kad laikrodis neina, ir mane užliejo paniška baimė. Nes buvo per šviesu. Laikrodžio rodyklės nemetė nė menkiausio šešėlio, o pro langą liejosi nežemiška šviesa. Atsikėlęs pažvelgiau pro langą, ir už televizijos bokšto pamačiau rutulį ar tai apskritimą, kuris supavosi lyg švytuoklė, pakabinta ant nematomo siūlo, bei skleidė ryškią, ryškesnę negu saulės, šviesą, apšviečiančią visą miestą. Nė vienas pastatas, nė vienas medis, nė vienas automobilis, netgi aš pats nemečiau šešėlio. Man pakirto kojas, ir aš apalpau.
Kitą rytą prabudau ant sofos, knyga vartėsi po ja, o aš užsirašiau ant lapelio: “nusipirkti migdomųjų”.
Nes CD grotuve buvo “Momentary lapse of reason”.

---

Migdomieji – geras daiktas. Tik su alkoholiu geriau jų nemaišyti.
Sapnavau miestą. Jis buvo tuščias ir tamsus, o aš stovėjau šalia apleistų statybų, ir žiūrėjau į audros debesis lekiančius man virš galvos. Tamsoje išgirdęs žingsnius, atsisukau, tik tam, kad pamatyčiau figūrą, išslinkusią iš nebaigto mūryti pastato. Ji klykė kraupiu gargaliuojančiu klyksmu, ir šlubčiodama artinosi prie manęs. Mano kojos įaugo į žemę, mano kojos tapo gelžbetonio stulpais, mano kojos tapo medžiais, o aš pats suakmenėjau, ir iš manęs liko tik beprotiškai klykiantis balsas sąmonės kertėje ir besidaužanti krūtinėje širdis. Žmogysta priėjo visiškai arti manęs, ir aš pamačiau, kad tai – kareivio lavonas. Kruvini kareiviški batai, kruvinos kamufliažinės kelnės, krauju persunktas kamufliažinis kitelis, kruvinas kaklas, apatinis žandikaulis ir galvos likučiai. Iš jo trachėjos veržėsi klyksmas, o suplėšytos arterijos vis dar švirkštė kraują į jo gerklę ir ant mano veido.
Pabudau išpiltas šalto prakaito, nuėjau į vonią, ir perliejau veidą šaltu vandeniu.
Už lango švito.

---

Ir štai, vieną dieną pasirodė Jis.
Nenusakomo amžiaus ir tautybės, nei per žemas, nei per aukštas. Neišraiškingame ir neįsimintiname veide gyvos buvo tiktai akys, šiek tiek primerktos ir suktos. Su gelsvai mėlyna rainele.
Jo plonas ir ilgas pirštas spaudė durų skambutį.
Mes džiaugėmės, pasikvietėme jį vidun, atidarėme geriausią vyno butelį, paruošėme šventinius pietus. Vyno jis negėrė, maisto neprilietė, į mūsų klausimus neatsakinėjo. Nesužinojome netgi jo vardo. Jis tiesiog pakilo nuo stalo, nusileido į ketvirtą aukštą, įėjo į pirmą pasitaikiusį butą, ir užsirakino.
Kas mums beliko? Suvalgėme pietus, išgėrėme vyną ir išsiskirstėme kas kur.
Aš vėl sėdėjau ant stogo, savo fotelyje, žiūrėjau, kaip už sienos leidžiasi saulė, ir iš tiesų apie nieką negalvojau.
- Sveikas, Antanai, - tariau, išgirdęs žiebtuvėlio čirkštelėjimą ir kostelėjimą. – Tebemąstai, ar už sienos gyvena žmonės?
- Ne. – galėjau prisiekti, kad kalba Antanas – Visų pirma, ne, aš ne Antanas, visų antra – ne, negyvena.
Atsisukau. Šešėlyje stovėjo figūra, įtartinai panaši į Antaną.
- Veidrodis, beje, kaip ir telefonas – pavagia sielą. Niekada nežiūriu į veidrodį tamsoje.
Figūra susitraukė ir tapo panaši į Igną.
- Kodėl nekėlei ragelio? Aš tau skambinau visą dieną. Galėjom pakalbėti. Nenorėjai – kaip nori. Dabar kalbam akis į akį. Ar taip geriau – spręsti tau. Turime visą laiką, kurio tik gali prireikti.
Pasižiūrėjau į saulėlydį. Saulė nejudėjo jau penkias minutes.
- Nežinai, kaip man tai pavyko? Gal norėtum aptarti teologinius klausimus? – jis pavirto Justu – nors, ką čia aptarinėti – tavo dievas miręs. Ką ten dievas – tu pats nežinai, ar esi gyvas!
Nežinojau, ką atsakyti. Mano liežuvis prisiklijavo prie gomurio.
- Katė liežuvį nukando, ar ką? – figūra vėl pasidarė neatpažįstama, - Klausyk, ne savo noru aš čia, o dėl to, kad reikia. Tik kad duočiau pasiūlymą. Aš siūlau tau viską sugrąžinti į savo vietas. Miestas vėl bus neaptvertas, jame vėl gyvens žmonės, jie mylės, nekęs, dauginsis ir žudys. Tu irgi gyvensi tarp jų, gyvensi netgi geriau negu jie, tu net neatsiminsi, kad kažkada gyvenai apleistame mieste. Pagalvok – gal tai ir yra būtent tai, ko tu nori?
- O kas tau iš to? – sušukau, staiga atgavęs kalbos dovaną – Kas tau? Iš vis, kas tu esi, kad man siūlai tokius dalykus? Kodėl man?
- Kas man iš to? – man pasirodė, kad figūra niūriai nusišypsojo – man atiteks dar viena amžinybė ramybės. Nereikia man nei tavo sielos, nei pirmojo vaiko. Noriu tik ramybės. Daugelis įsivaizduoja kad aš – kažkoks pabaisa, ėdantis negimusius vaikus ir žmones verčiantis žudyti. Netiesa. Ir, beje, nesu melo karalius. Žmonės viską padarė patys. Žinai, kas yra dievas? Dievas yra tas, kuris sugeba sukurti kažką tobulesnio už save. Kodėl tau? Nes tu gali pasirinkti, kitaip negu aš. Būtent todėl aš ir siūlau tau viską sugrąžinti. Tiesą sakant, aš tau siūlau jau antrą kartą. Tikriausiai nepameni mūsų pokalbio dykumoje?
- Ne, tikrai ne, - atsakiau visiškai pasimetęs, - ir dėkui, bet ne, aš atsisakysiu tavo pasiūlymo.
- Dėkoti nereikia. Mano pareiga pasiūlyti, tavo – atsisakyti. Viskas pagal protokolą. Tarp kitko, siena betoninė. Ją išgriauti visai nesunku gavus paprasčiausio trotilo. Ar kokią aviacinę bombą. – jis išėjo iš šešėlio ir raudonoje saulės šviesoje pamačiau jo veidą. – dabar, deja, turiu atsisveikinti visam laikui.
Paspaudžiau jam ranką.
Prieš išgaruodamas, jis atsisuko ir tarė:
- Beje, jeigu neatsimeni, kas buvai, galiu padėti. Buvai dailidė.

---

Apiplėšėme vietinį arsenalą. Prie sienos sustatėme tris sunkvežimius ir nustatėme laikrodinį mechanizmą. Po valandos ir penkiolikos minučių siena sugriuvo. Nežinau kodėl, bet ji griuvo visa ir iškart, subyrėdama į dulkes, uždengusias saulę. Už sienos nebuvo nieko; nebuvo materijos, nebuvo nei šviesos, nei tamsos, tik blyški pilkuma, į kurią pasižiūrėjus pradėdavo skaudėti akis.
Stovėjome ant visatos krašto, visi lyg ištikti stabo. Už mūsų nugarų tyliai išnyko miestas, užleisdamas vietą pilkai tuštumai.
[“Sveikas, Jonai”]
Mes tylėjome.
Pirmas išnyko Antanas.
[“Sveikas, Matai”]
Paskui išnyko Justas.
[“Sveikas, Lukai”]
Trečias dingo Ignas.
[“Sveikas, Morkau”]
Aš pajutau, kaip mano smegenis užlieja pilkuma. Ir paskutinis dalykas, kurį, man rodos, išgirdau būdamas, buvo fragmentas iš “Echoes”.
[“Sveikas, sūnau mano”]