Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







14. Arklininkas

Praėjus geroms porai savaičių, kai Angelinos tėvai sužinojo apie arklidėje slaugomą ligonį, negalėjo patikėti savo ausimis, o pamatę — ir akimis. Jie buvo dori žmonės ir visko iki smulkmenų išsiteiravę ne tik dukters, bet ir sodininko, nusprendė mergaičių labdaringo poelgio nesmerkti ir ligonio gydymo netrukdyti. Juolab, kad sodininkas tėvams pasakė:
— Mona sopratėmo, tas kuo ne vėsā ognie iškepės vīrs neišgīvens. Ė gīdau anou tik dėl tuo, ka tuoki īr Angelinas valė, ė ka nenuorio paniekintė mergātiu gerų nuoru.
Vėliau, kai Pranis pergyveno visas gydymosi krizes ir pradėjo sveikti, Angelinos tėvai jau buvo pripratę prie žinios apie tą žmogų ir, palengva tarsi užsidegę dukterų geranoriškumo liepsna, jau patys buvo panorę, kad jų dukterų nuoširdūs rūpesčiai ir pačių susigalvota labdara išeitų į gerą. Tėvas, apšnekėjęs su žmona, kartą savo dukroms, rodydami bendrą susirūpinimą, prasitarė:
— Jē jūsa lėguons kumet išgys ė galies darboutėis, aš anam, jau kāp laisvam žmogui, galiesio parūpintė darba.
Tėvas pažadėjo dukterims paskirti jį palivarko arklininko padėjėju. O jei gerai išmoks to darbo ir sugebės dirbti, vėliau palikti arklininku. Dabartinis arklininkas jau buvo visai senas ir nebegalėdavo gerai visko padaryti.
Tuo tarpu Pranis, rūpestingų rankų ir šiltos užuojautos globiamas, aiškiai sveiko. Jau sodininkas neabejojo, kad šis aukštas, gražaus veido vyras, nemirs. Dabar sodininkui jau pradėjo rūpėti visai kiti dalykai. Mat Pranio sugijusios ir retėtos rankos per alkūnes nebegalėjo lankstytis. Sodininkas tai buvo numatęs ir Pranis, kai tik sugijo, turėjo alkūnes tepti sviestu ir keletą kartų per dieną lankstyti jas per jėgą, iš skausmo net ašarojant. Treniruotės vyko be nuolaidų — diena iš dienos, savaitė iš savaitės... Ir Pranis darė, kaip liepiamas, ir po truputį ištampė alkūnių randinius suaugimus: jau valgydamas šaukštu pradėjo pataikyti į burną. Kojos vaikštant tampėsi pačios, bet nė kiek ne lengviau už rankas. Bet ir ta kliūtis, didelių pastangų ir užsispyrimo dėka, po truputį buvo įveikta.
Kur kas sunkiau klostėsi reikalai su gyjančia nugara. Jos tvirtėjantys ir storėjantys odos randai, tarsi tvirti šniūrai, skausmingai rietė Pranio nugarą atgal ir jis vis labiau turėjo atsikraginti. Tokiai odos gijimo jėgai net sodininko riebalai ir patarimai, vis lankstytis į priekį, mažai ką begalėdavo padėti. Pranis vaikščiojo, žiūrint iš šono, labai „aukštai pakėlęs nosį“, kas būdavo būdinga dideliems ponams. Dėl to Angelina iš jo ne kartą geraširdiškai šaipėsi:
— Matā, nespiejē da kāp reikint išgytė ė pasėjostė laisvo žmuogo, ka prīš vėsus pradiejē tēp keltė nosi, liguo būtumi pats dėdliausis apīlinkės bajuors...
Pranis šyptelėdavo ir su dviguba jėga prievartaudamas save tempdavo nepasiduodančius ir skausmingai poškančius nugaros randus, o Angelina, pastebėjusi jo pastangas, dar kartą įtrindavo grublėtą vyriškio nugarą vištataukiais ir pridurdavo:
— Neparsėstėnk, ka iš naujė neitrūkto vuos ožsėtraukusi nogaras skūra... Aš tik pajoukavau...
Dabar Pranis, baigęs tos dienos ryto procedūras, visą dieną sekiodavo paskui arklininką Petrą, stebėdavo jo darbus ir rūpesčius, kartu dirbdavo. Ko nesupratęs po keletą kartų klausinėdavo ir kamantinėdavo senąjį arklininką, kol pats išmoko prižiūrėti, mankštinti ir šerti arklidės gyvulius. Atėjo laikas, kai dėl ko nors sunegalavęs senasis arklininkas, jau be jokios širdperšos, arklidėje leisdavo darbuotis Praniui. O sykį, kai į palivarką atvažiavo ponas ir atsivežė arklių pirkėją, Petras jam pasakė:
— Aš arklidie jau kāp ė nebrēikalings. Pranis vėskou padara už muni geriau.
— Būkėtau abodo. Iš arkliū ēt gers biznis ė algas aš muokiesio abodom. Tik abodo veiziekėtau, ka arklems nieka netrūkto, — pasakė šeimininkas iš eržilo pirkėjo tą dieną paėmęs gerą pinigą.
Taip, poniškai atsikraginęs, Pranis, įgijo laisvę ir darbą.
Bešerdamas ir bemankštindamas arklius Pranis sustiprėjo, pasitaisė. Vis lengviau, padedamas sodininko, lankstė rankas ir liemenį.
— To ėlgiau juodiniek, tas tau ēt i nauda. Ka juodams valdā arkli ė siedi ont anou, nuoruoms nenuoruoms jod visė pašalē, tompuos vėsė skūruos soaugėmā. Vo tau dabā tik tuo ė berēk. Ta īr pati geriausi monkšta...
Pranis klausė patarimų ir po pusantrų metų treniruočių jau maža kas begalėjo pasakyti, kad jo nugara yra randuota, nes jodavo ne atsikraginęs, o pakumpęs priekin, kaip ir visi kiti raiteliai.
Pasikeitė ir Pranio veidas, kuris šalia mąslių akių, simetriškų ir nesudarkytų veido bruožų, dabar turėjo garbanotą, tamsiai rudą ševeliūrą. Tiesa, užpakaly nuo kaklo iki pakaušio pradžios plaukai nebeataugo, bet tą vietą visiškai uždengdavo ilgi ir stori plaukai augę ant galvoviršio.
Į palivarką per mėnesį po keletą kartų su tėvu, o kartais ir viena pati atvažiuodavo Angelina. Ji čia visada susitikdavo su Praniu ir jie vaikščiodami arba jodinėdami ant žirgų apie daug ką šnekučiuodavo. Nors šiai kilmingai mergaitei nepritiko toks elgesys, bet visi žinojo — Pranio ir jos suartėjimo istoriją ir niekam nekildavo jokių neigiamų emocijų ar smerkiančių minčių. Kartais dvariškiai pašnabždomis užsimindavo, kad Angelina nėra abejinga Praniui, bet kiti tai griežtai paneigdavo:
— A iš pruota išejuot? Jims, matā, tuoki baguota ė garbinga merga painiuotėis so tokio vuos neiškepto paleistovio...
2004-07-07 12:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-29 22:09
Monele
tik dabar pagalvojau, akd visa tai reikalauja ne tik lakios fantazijos, talento bet ir žinių!

na bet laikas pratęsti skaitymą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-07 15:46
Jaka
Šaunu šaunu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą