Jis  pažadėjo sugrįžti...

Aš mačiau juos. Jie aiškiai stovėjo vidury orouosto.
Milijonas meilės, dėmėsio, švelnumo, artumo lašelių paskutinėmis akimirkomis. .. Oras tądien buvo sausas. Jie išsiskyrė, kai moteriškas balsas lyg užhipnotizavęs jį kvietė žengti pro vartus.. Jis neatsisuko. O ji paskutinį kartą nusikeikė ir išėjo iš sausu oru permirkusios patalpos. Milijonai jausmų sausame ore dvėse, o moteriškas balsas lyg grifas plėšė į save juos: mylimus ir artimus.
Ji grįžo namo. Pukuoto žaislo minkštumas gėrė jos skausmą, o veidas blizgėjo lyg ledu nulietas.. Kilstelėjusi rankas ji pajuto tą saldų kvapa nuo jo kaklo. Kaklas buvo jai artimas, kvapas- ne. Ji išbalo. Šlykštumas nosyje pasiekė viršūnę. Basomis kojomis vos liesdama parketo gniaužtus ji nubego į vonią. Šlykščiai saldus kvapas vertė ją vemti. Atrodė, kad ji tai darė norėdama išvemti jausmus. Plaukų galiukai styrojo besidalindami seilių likučius nuo jos lūpų, o ji žiūrėjo į klozetą, kurio dugne buvo rytinė kava, gerta su juo. Kavos skonį ji prisiminė. Tada prisiminė ir jį. Kavą praskiedė lašelis sūrumo. Akys jos neklausė. Ji vėl grįžo ir susirietė į savo lovą. Pasiemė pliušinį žaislą. Miegas užglostė jos akis, tirpstančias nuo sūrių lašų.
Rytas atėjo greitai, ji jau norėjo pasveikinti jį su gražiu rytu. Kai pastebėjo, kad jo nėra. Praeitis ir vakarykštis sausas oras vėl užgniaužė jai kvapą. Ji blaškėsi po kambarį, griebė po rankomis pakliuvusius daiktus, desperatiškai ieškojo kažko kas būtų jo.. Bandė atsiremti į sieną, bet ji buvo pernelyg plokščia, kad įsikabintų. Bandė rėkti, bet negalėjo- panika užgulė jos balso stygas. Ir tik išbėgusi į terasą ji savo klyksmu nupurtė rasą nuo žolės, išbaidė rūką.. ir susmuko, nes pajuto, kad oras drėgnas. Kitoks nei vakar. Kai jis taps drėgnas, kad imtų lyti lietus- jis grįš..

Po valandos ji gėrė kavą rudens alėjoj . Su juo..
O kūnas su milijonu laukimo, ilgesio ir kitokių jausmu gulėjo terasoje.
Jis išvažiuodamas sakė, kad grįš. Tada grįš ir ji..