Traukinių melancholija

Kai atėjau išlydėti žmogaus
Atrodo visai nesvarbaus man
Vis tiek nubraukiau ašarą
Ta traukinių melancholija…
Kiekvienas palieka laukimo nuotaiką
Ir sukuria keistą orą
O tada atvažiuoja traukinys
Inkšdami ratai sustabdo vagonus
Ir plūsteli lauk Rubenso moterys
Pasiryžusios apglėbti kiekvieną
Kas jų atseit pasiilgo
Ir zuja aplinkui stoties berniukai
Murzini ir nieko nelaukia
Galbūt tik kol pajudės traukinys
Kad galėtų susirinkt monetas -
Suplotus žvilgančius centus nuo bėgių
Jie teikia laimės
Ir kaip maloniai spragsi mašinistas
Išlipęs pramankštinti kojų, parūkyti
Kai vaikai prabėgdami sušunka:
“Dėde, tokią mašiną vairuoji! ”…
Ir tai tik traukinių melancholija
Ir dulkės griaužia akis
Visai ne tai kad tavęs nebematysiu…