Įamžinimas

Ir vėjo
pakinktais
į plaukus įsisegus
žirgus,
namo pargrįšiu-
pas motiną,
prie kryžiaus,
ir tėvą,
prie arklo
kupetas sapnuojantį.

Ir pasibaigus
vasarai dar ne
rudens pradžia,
nes nedera
tamsa
ir Žemė
dar įšalt nenori-
baidosi,
pablūdusių
dangaus skliautų-
tarytum
sodžiuj
obelis į maurus
meldžias
vaikų šnektas girdėjus...

Jau gali eiti,
tik prisimink,
kur moters kūnas
guli, ten ir dvasia
paskendus
vyriška,
jau gali trauktis,
bet primink vaikam
kaip saulės
kasos blizga.
O gal...
o gal
dar pasilik
bent amžinybę
tam, kad primintum,
kaip aš jaunystėj
ir tu senatvėj
skrodėm tuos pačius
skliautus.

                [mantui]