Širdis užtvindė šypseną

Išbėgo šniokščiantis šaltinis
Virš medžių šlamančių šakų
Tai mano šansas paskutinis
Ir liks šiame pasaulyje nyku

Tik tuštuma ta begalinė
Man širdį šaldo šerkšnas šis
Tas žvilgsnis šaltas ir ledinis.
Švelnumas, šiluma? Tai tik svajonės ilgesys.

Kai šiapus dūžta vėjo aidas,
Kai šiapus miršta net negimusi viltis
Sušildo sielą vienas vardas
Pašauks mane aštri lemtis.

Švininis kardas skros tikrove
Nenoriu baigti visko šia diena,
Bet kaip išlikti ir pamiršti man rytojų?
Į tuštumą nukrito ašara viena.

Pašvaistė lyg aušra nušvito
Ir akys švietė švelnumu...
O rožės krūmas šįryt nenuvyto
Širdis užtvindė šypseną džiaugsmu...