p.s.nevasariškas eilius....

ir dėl manęs šiandieną
krenta snaigės...
ir trikdo mano sielą
paslėptu grožiu,
kad net didžiausi filosofai,
eruditai,
pamiršta viską ir lyg tie vaikai
be galo džiaugias jausmo
gaivumu...
ir aš toks pat - prieš
paprasčiausią snaigę
bejėgis tyliu ir kartu jaučiu,
kaip visos formos,
sudaužytos žemėj,
iš lėto slenka, lipdosi sniegu
ir tampa Vieniu... gal tiktai
momentui, bet
vėl atskleidžia, kad yra tik du -
žmogus ir Dievas,
ir įmerkęs sielą
  į melsvą indą,
          atrandu abu...