oba aoba

tekėk mano upe
per vilnių, per pievą,
per kolonadą dzūkijos miškų
per graikijos kalnus,
per verkiantį miegą
per angelo juoką
per alkanūkus vaikus

tekėk patekėk užtekėk
ligi ryto,
palik mano ginklus ir juoką kieme
medinius kardus, pyragėlį iš pieno
palik ten, nebe mano tai, nebe aš
nebe čia

tekėk patekėk užtekėk
ligi ryto
palik  autostradas  nepramintų kelių
palik langą troleibuso, užupio sniegą
palik, nebenešk į bažnyčias  varpų

tekėk mano upe
tekėk patekėk užtekėk......
ligi ryto

atsibusk, atsimušus į Grįžulo abejingumą