Laiškas

Sveika,

Pradėsiu nuo to, kad tau rašau ne aš. Pamiršk tuos laikus, kai žvejodavome muzikantų autografus ir fotografavome žmones oro uostuose, išsprogusiomis akimis trokšdamos išskristi toli ir sugrįžti kitokios. Šįkart iš už vandenyno grįžau aš; ne tas veidas nuotraukoje ir ne ta šmėkla, vos matoma iš po lagaminų. Pamiršk viską, ką apie mane žinojai; prisimink tik šį laišką.
                 
Ne tas žodis, kaip man sekėsi kurį laiką. Lėktuvui pakilus iš Vilniaus, šalia manęs sėdėjo pora, susivaidijusi dėl balto vyno ir išsiskyrusi man prieš akis; vyras persėdo į kitą eilę, o moteris verkė ant mano peties; vėliau pakvietė apsistoti pas save, kol rasiu pigesnį butą. Ji buvo žavi; važiavau jos automobiliu, aplink buvo tamsu, tik lempos apšvietė kelią, ir tai tik plotelį priešais mašiną, lietus pliaupė kaip iš kibiro; viskas buvo svetima ir baugu; ilgėjausi namų; važiavom jau ilgą kelią, norėjau valgyti, buvo bloga dėl pasikeitusios laiko juostos; stebėjau glotnias ir išpuoselėtas moters rankas, tvirtai laikančias vairą, ir jaučiau, jog galiu parsiduoti. Viską galėjau jai atiduoti, už saugumo jausmą, kurį, žinojau, ji jaučia grįždama namo; gerbiau ją už tai ir iš jos rankų būčiau priėmus bet ką; ir bet ką už tai atidavus.

Namai alsavo dar didesniu nerealumu- saugumu, kurį praradau; didelis šlapias parkas ir akmenim grįstas kiemas priešais seną pilaitę buvo gyvenimas, kurio netekau dar prieš gimdama; apie jį skaitydavau pasakose ir turėdavau jį mintyse. Moteris visą kelią verkė, o aš ašaromis tiesiog springau. Ir dabar kiek pakrikę nervai. Per vieną balių (ta moteris buvo žinoma aukštuomenės ponia ir dažnai rengdavo balius, į kuriuos susikviesdavau visus savo naujus bendradarbius ir dėl to jie mane greitai priėmė į savo gretas), kai man teko sakyti tostą kažkokio futbolo čempionato atidarymo proga, pajutau į mane įsistebeilijusį vieną vyrą, - prieš tai reikėtų kai ką tau apie jį pasakyti; matai, žmonės kalba, kad jis homoseksualas, tarp kurio partnerių būta kuo įžymiausių pasaulio žmonių. Aš jam kažkuo patikau; po iškilmingų kalbų susidaužėme taurėmis ir šiek tiek paplepėjome; paaiškėjo, kad tai be galo liūdnas ir vienišas žmogus, tad pradėjau pas jį lankytis. Skaitydavau jam knygas, pasakodavau apie gimtinės papročius, o jo sūnėnas, be galo gabus jaunas mokslininkas, mane mokė groti.

Jį aš netrukus įsimylėjau, tačiau prieš tai reikia tau papasakoti apie savo bendradarbį, su kuriuo buvau susižadėjusi. Taip, tai be galo nepanašu į mane; tą mane, kurią tu pažinojai. Pasirodo, yra tiek neesmingų dalykų, prie kurių galima prisirišti galvojant, kad tai tavo esmė; dieve mano, kaip aš kadaise mokykloje tavo paprašyta nesutikau apsikeisti suolais ir persėsti prie durų, kadangi negalėjau pakęsti praeidinėjančių žmonių. Tereikėjo menko vėjelio, kad viską nupūstų ir sugriautų tas sienas, kuriose mes įsikuičiame. Staiga panorau ištekėti ir, Brianui pasipiršus, iš karto sutikau; ketinau išsiskirti vos susitiksiu geresnį, tačiau ilgiau laukti nenorėjau; o vos paskelbus apie sužadėtuves sekančią dieną Džordžas supažindino mane su savo sūnėnu, - dabar galvoju, ar ne tyčia jis tatai sumanė. Tai klastingas žmogus, žaidžiantis žmonėmis lyg drugeliais (jis kolekcionierius).

Markas- gabus ir talentingas; mokėsi Oxforde; parašė mano laikraščiui pora straipsnių, ir jo tiražas dukart padidėjo; savaitgaliais jį kviesdavo į televizijos laidas, ir, kaip aš įsivaizduodavau susigūždama Anetės, savo šeimininkės, fotelyje, tūkstančiai merginų alpdavo gerte sugerdamos kiekvieną Marko judesį ar netyčiom sutapusį akių žvilgsnį; kartą jis pažvelgė į mane ir veriančiai nutvilkdė; naktį taip ir nepavyko užmigti. Mane mokė savo malonumui; taip pat jautė aistrą gražioms merginoms; vadino mane gražia. Kiekvieną kartą suklydusi ar supainiojusi klavišais nervingai per juos sutrenkdavau; jam labai patiko tas garsas, kol sumišusi nustojau taip elgtis; Markas greitai aptiko, kad tuomet ėmiau tankiai mirksėti ir vėlgi tuo džiaugėsi; vėlgi nustojau. Krausčiausi dėl jo iš proto, visiškai nežinojau, kaip prieš jį elgtis ir kas aš esu. Ėmiau trokšti būti kažkuo kitu. Visom tom merginom, kurias jis sutikdavo ar yra sutikęs per visą savo gyvenimą.

Po kiek laiko jis mokydavo mane vis rečiau, galop pas dėdę niekada nebepasirodydavo ir visuose žurnaluose bei laikraščiuose paskelbė apie savo sužadėtuves; man ten lankytis tapo per skaudu. Ėmiau intensyviai flirtuoti su vyrais; buvau liūdna ir žiauri; nuo to tik atrodžiau patrauklėsnė. Susipažinau su „The Scene“ gitaristu; abu buvom nusilakę kaip tapkės ir permiegojom; iš ryto vos tai prisiminėm; sakė, kai turėsiu laiko, atvažiuot į jų studiją Londone; po poros mėnesių, įsipainiojusi į kelių šeimų skyrybas ir vieno draugo savižudybę, apie kurią čia nerašysiu, nes geriausia, ką galėčiau padaryti, tai ją pamiršti, aplankiau jį. Susidėjau su vokalistu ir važiavau su jais į koncertą, kur lūžom iš juoko improvizuodami dainas ir netrukus jie pakvietė įrašyti vieną gabalą; po to nufilmavom nuostabų klipą; asmeniškai aš jį žiūrėdama negaliu nesustingt, kaip kad būna prasmegus į kokio nors spektaklio pasaulį. Keisčiausia čia tai, jog ten esu aš, dainuojanti dainos tekstą, o širdyje skirdama jį Markui, nors ten nėra nieko panašaus į jį; o kuomet žiūriu klipą, lyg praregėdama ten išvystu kažką visai ką kita; ilgesį; ne Marko ilgesį; klipo pasaulio.

Įrašėme dar pora dainų; betgi apie tai tu viską žinai; kaip jau be abejo girdėjai iš laikraščių, mano vokalistas vėliau nusižudė. Norėjau tai atlikti kartu su manimi; iš pradžių kad žudytumėmės kartu, o paskui maldavo, kad bent jau laikyčiau jo ranką jam perrėžiant kitą; nesutikau ir dabar to gailiuosi; dar labiau gailiuosi, kad nesugebėjau jo atkalbėti. Grupė iširo, bet greit atsigavo ir siūlė man tęsti pradėtą darbą; nesutikau, norėjau grįžti namo ir nuo visko pabėgti; dabar čia taip nyku, kad turbūt sugrįšiu tenais. Nusileidus lėktuvui mane pasitiko nyki ir pilka žemė; dar pilkesni buvo žmonės ir jų lagaminai; taxi; namų vaizdas primąkart pravėrus duris. Tiesą sakant, tada ir buvo pat baisiausia akimirka ir visų, kurias čia tau aprašiau.

Daiktai jau sukrauti prie durų ir tuoj išvažiuosiu; į duris jau skambina taksistas, sukrausiantis juos į automobilį; rašau tau šį laišką, norėdama čia palikti kruopelę savęs; kruopelę šalies, kurią vadinau namais, kol į ją sugrįžau; nenoriu palikt jos tuščios.

Tavo Marija