Novelė apie lietų ( II dalis)

Hmm... kaip rašomi laiškai (klausimas tikrai laiku)? Niekada nemokėjau rašyti laiškų, o dar tokiam ypatingam asmeniui, kaip lietui.
    Pasiimu geltonos spalvos lapą popieriaus (psichologai teigia, tai praskaidrina nuotaiką, gerai nuteikia) ir rožinės spalvos tušinuką, ne, gal geriau mėlynos, kad rimtai atrodytų. Po keleto minučių vaizdas pasidaro panašus į daugelį tų filmų, kai aplink rašantįjį mėtosi krūva prirašytų, suglamžytų lapų, o rašantysis dar papildo jų kompaniją naujais, tačiau po ilgo, daug jėgų atimančio darbo, visgi pasiekiamas šioks toks rezultatas ir štai kas gaunasi:


    Gerb., Lietau,

    Man tikrai nesmagu trukdyti Jūs, tačiau aš priversta rašyti šį laišką, nes manau, kad padėtis tampa nevaldoma, tik neišsigąskite, tiesiog suprantate, aš manau (ne tik aš), kad šį mėnesį Jūs buvote tikrai dosnus lietaus. Prisipažinsiu,  Jūsų sugebėjimai nepaprasti ir nepakartojami, be Jūsų pražūtų visa gamta, tačiau mes manome, kad visgi vasarą Jūs galėtumėte nors trumpai paatostogauti ir pailsėti, o mes tuo tarpu pasidžiaugtume kaitria saulute ir gaiviu vėjeliu.
    Man tikrai žavu žiūrėti į mažuosius lašiukus, vikriai lakstančius aplinkui, tačiau kartais, tai tampa įkyru ypač, kai nesuprantame jų kalbos, tad nuoširdžiai prašome pasiimti atostogas, Jums pačiam tai bus į  naudą. Ačiū už dėmesį.

    P. S. siunčiame šlapius linkėjimus.

                                                                    Žemės gyventoja


    Fiui... nelengva rašyti laiškus, na, bet tokiems asmenims nekiekvieną kartą tenka rašyti. Staiga suvokiu, kad yra šokia tokia problemėlė – adresas. Kur man siųst  laišką? Juk laiškai siunčiami tik nurodant adresą. Mintyse iškart prisimenu telefonų knygą, google paiešką, seną savo užrašų knygutę. Nemanau, kad ten bus lietaus adresas, beje nemanau, kad jis turi pastovius namus. Tai kaip man išsiųst laišką? Hmm... į pagalbą tenka pasitelkti savo protą, bet neilgai trukus išgirstų seną gerą BAR, kuris veda mane iš kantrybės. Šviesos greičiu griebiu laišką, sulankstau iš jo lėktuvėlį, lygiai kaip pirmoje klasėje ir išbėgu į terasą, pajuntu pirmuosius lietaus lašelius ant veido, plaukų, jie nutupia ant blakstienų ir nosies, tie padaužos apipuola mane, bet aš lengvu rankos mostu, nieko nelaukdama, sviedžiu  laišką į  orą, pačiam lietui į rankas ir nepasijudindama iš vietos stebiu, kaip  jis padedamas  vėjo  įpuola į beribę erdvę, tai staigiai kildamas, tai nusileisdamas, kol akys pameta jį iš horizonto.
    Kitą rytą atsibundu anksti ir lekiu žvilgtelt pro langą. Ne, kodėl taip? Negi mano laiškas nepatiko? O, siaube, dabar turbūt visą vasarą pliaups lietus?
    Supykstu, atsisėdu ant palangės, nervingai mosikuoju kojomis atsukusi langui nugarą, tarsi ignoruodama lietų, visas kambarys prisipildo pykčio, kai prieš akis išnyra saulėti paplūdimiai, braškiniai ledai, valgomi senamiesčio kavinukėje, po baltu skėčiu ar išvyka su palapinėm į vasaros kvapų prisipildžiusį mišką. Taip bepykstant į kambarį patenka nedidelis šviesos ruožas, nustembu, užsimerkiu, tada vėl atsimerkiu, tikėdamasi, kad tai tik mano vasariškos svajonės, kurios kažkokiu keistu būdu stengiasi brautis į realybę, tačiau šviesos ruožas net neketina dingti, atsisuku į langą ir savo nuostabai vos vos spėju pamatyti paskutiniuosius nubėgančius lašiukus žaliuojančiais medžių lapais, stogais, paliekančius balas ir ištikimąsias lauko palanges.
    - Atostogos, - nusišypsojusi, tyliai tariu, - dabar ne tik man, bet ir lietui.