Rokas groja meilės baladę

Parašysiu himną gitarai, atnešusiai meilę į mano širdį. Dainuosiu gitarai, kuri stovi kambary, glūdi kampe, niūri, nes tik tokią nuotaiką jai kuriu. ..
- Labas, - trumpas pasisveikinimas, banalus, įprastas mūsų kasdienybėje.
- Sveikas, - taip pat banalokas atsakymas į pasisveikinimą.
Tyli. Ant akių užkritusios plaukų sruogos, nematau jo veido. Kosteli, pro petį pažvelgia į draugą, nežymiai linkteli, gūžteli pečiais ir pagaliau įdėmiau pažvelgia į mane, ištiesia ranką:
- Aš Rokas, - tarsteli ir suspaudžia sudrėkusį mano delną.
- Ugnė, - šypteliu ir ištraukiu ranką, jaučiuosi nejaukiai, kad jis liečia šlapią delną.
- Tikėkimės, vakarėlis atneš gerą atsipalaidavimą, - apsigręžia ir nukėblina į kambarį, sėdasi prie blyškiaveidės blondinės, geria alų.
Prisėdu ant aptriušusio fotelio, pirštais apglėbiu alaus butelio formą, nejučia imu lipdyti butelio etiketę, vynioti aplink pirštus.
Kėblinu į balkoną, nes kambaryje karšta, publika įsisiautėjusi dainuoja dainas, Rokas groja gitara. Stypsau balkone, leidžiu vėjui kedenti nuo prakaito šlapius plaukus. Nutyla gitara, į balkoną įslenka Rokas. Prisidega cigaretę, pažvelgia į mane, bet nieko nesako. Galėčiau jo pati ko nors paklausti, bet nežinau ko. Tyliu ir aš.
- Šalta, - pirmas įtampos neišlaiko jis, pūčia dūmus į viršų.
- Aha, - linkteliu ir kosteliu, išsitraukiu cigaretę ir aš, prisidegu ir pasisuku į jį.  - Gražiai groji.
Šis šypteli:
- Ne vienos dienos darbas, kol išmokau taip groti, teko suvartoti dideles dozes kantrybės ir pasiaukojimo.
- O kam taip aukotis? - kvailas klausimas, bet, deja, jau išsprudo pro gerklę.
- Anksčiau maniau, kad aukojuosi dėl savęs, bet paskui supratau, kad tai vyksta ne dėl manęs. Aš pernelyg nuodėmingas ir nepaklusnus Žemės vaikas, kad aukočiausi tik dėl savęs, - trumpam susimąsto. - Aukojausi dėl angelo. Kažkada šviesus angelas nušvietė mano nuodėmingą veidą ir manyje gimusi viltis padėjo sukurti stebuklą. Tik dėl jos išmokau prakalbinti tą dėžę.
Keista jo kalba pradeda skverbtis į smegenis. Atrodo, nieko nesuprantu, bet kai jis nutyla, pagaunu jo žodžių prasmę. Gitarą jis valdo tik didžiulės meilės pastangomis. Pavydžiai žvelgiu į kambaryje sėdinčią blondinę.
- Tai ne ji, - sako, pasekęs kur veda mano žvilgsnis. - Jos čia nėra. Mano angelas toli nuo manęs, retai ją matau, tačiau kiekvienas susitikimas įkvepia mane vis daugiau ir daugiau...
Jo svaisčiojimai darosi beprotiški, kvaili, idiotiški. Nesuprantamai papurtau galvą ir grįžtu į kambarį, sėduosi šalia apgirtusio vaikinuko ir susimąsčiusi stebiu artėjantį Roką, kuris kresteli šalia, ima gitarą į rankas ir vėl pradeda groti. Apgirtęs jaunimas tingiai žiovauja, nesiryždami dainuoti populiaraus šlagerio. Dainuoti pradedu aš, Rokas pritaria. Nelaimingas duetas dainuoja apie nelaimingą meilę...



Saulė nusileidusi, jūra skalauja įkaitusias pėdas, bangos sukasi aplink blauzdas. Keliauju pajūriu, svajodama, kartais šoktelėdama per bangeles ir nusijuokdama. Gerai, kad aplinkui tuščia, atrodyčiau kvailai. Keliauju pasimėgaudama, trumpam palieku šaltas bangas, pėdomis klapsiu ant šviesaus smėlio, jis dar šiek tiek šiltas nuo per dieną buvusios beprotiškos kaitros. Guluosi ant jo, išskėtusi rankas "piešiu" angelą. Nusikvatoju iš vaikiško žaidimo ir nurimstu, įsiklausydama į jūros ošimą.
Kažkurią akimirką galvoju, kad sapnuoju. Pramerkiu akis ir pakeliu galvą, netoliese girdžiu skambant gitarą. Atsistoju ir žingsniuoju į tą pusę. Nesapnuoju: priešais suboluoja baltas siluetas. Ramiai artėju prie jo, sustoju per keletą žingsnių ir klausausi. Jis nustoja groti, pakelia galvą ir žvelgia į mane. Įtempta tyla.
Sėduosi šalia, nenoriu tarti nė žodžio. Jis vėl pradeda groti. Tvirtai laiko gitarą, užtikrintai spaudžia akordus, svajingai tampo stygas. Nenutyla nė minutei, vis "gimdo" naują melodiją, ją puoselėja, gražina, išpiešia gražiausiomis spalvomis ir dovanoja klausytojams. Jaučiu, kad jo klausau ne viena, aplinkui sustingęs mažytis pasaulis susitraukia, visi klausosi gitaros skambesio. Nutyla visuomet nerimstanti jūra, nuščiuva išdykėliai nakties paukštukai, vėjas nustoja kvėpavęs. Nebėra aplinkinio pasaulio, tik muzika, kurią groja Rokas, svajingai, įtemptai, nuostabiai, skirtai jo angelui...
Nurimus paskutiniui akordui, Rokas slenkasi arčiau manęs, paliečia nakties oro atšaldytą ranką ir pabučiuoja į kaktą. Šiluma dvelkteli kažkur gilumoje. Liečia lūpas, bučiuoja jas, praskirdamas liežuviu. Lyžteli nosį, pirštais glosto plaukus. Negaliu sėdėti šalta kaip ledas, nesu tokia, atsakau į jo bučinius, leidžiuosi glamonėjama ir, neatsilikdama nuo jo, rankomis klaidžioju po vyrišką kūną, vis arčiau glausdamasi, šliedamasi lyg ieškočiau prieglobsčio nuo kažko grėsmingo...
Jis tvirtai laiko apglėbęs, nepaleidžia visą naktį tol, kol ryte išsprūstu iš šilto lizdo, pakšteliu į drėgnas lūpas ir palieku miegoti ant jau atšalusio smėlio. Žinau, kad pabus po kokio pusvalandžio, manys, jog viską sapnavo, pagriebs šalia gulinčią gitarą ir patrauks namo...
Negalima iš angelo atimti jo gerbėjo ir mylimojo...

Pavargau nuo miesto triukšmo, jo begalinio gausmo ir skubančios minios, kuri nesidomi niekuo gyvu ir dvelkiančiu dvasine rimtimi. Visur triukšmas, purvas, keisksmai iš sudžiūvusio valkatos, girta čigonė gribšteli už sijono siūlydama būrėjos paslaugas, vaikiščias šalia paleidžia akmenį į baltą balandį. Varginanti aplinka, kurioje privalau būti jei noriu egzistuoti. Privalau kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis, ausimis pagauti mušamos moters klyksmą, matyti alkaną vaikėzą prašantį centų. Privalau dirbti, kad galėčiau valgyti cinamonu pabarstytą bandelę ir gerti kavą, kai įkyriai nuo įtampos skauda galvą.
Išlipu autobusų stotyje. Sunkus kelioninis krepšys sveria dešinę ranką. Metu jį ant peties ir judu autobuso link. Didelis, baltas, ant šonų užrašai, skelbiantys apie išnuomojamus mikroautobusus. Susimokėjusi sėduosi autobuso gale. Išsitraukiu knygą, trumpam užsimerkiu. Autobusas pradeda riedėti. Žvilgteliu pro langą.
Netoliese prie skelbimų stulpo stovi pažįstamas siluetas. Ant peties užmestas gitaros dėklas, rankose juoda kuprinė. Išsiblaškęs dairosi, kol plačiai nusišypso. Prie vaikino pribėga smulkutė mergina, pakimba ant kaklo, bučiuoja į lūpas. Rokas juokiasi, stipriai apkabinęs liečia jos šviesius plaukus...
Mano autobusas išvažiuoja iš stoties. Bėga iš miesto. Jame aš, sustingęs žvilgsnis lange, jose užšalęs ką tik matytas vaizdas. Noriu dainuoti, bet nėra kas groja gitara.

Metai gali slinkti labai lėtai, tačiau gali pralėkti dideliu greičiu, palikti praeitį kažkur toli, ištrinti skaudžius prisiminimus. Laikas gydo žaizdas. Nenoriu jų turėti.
Spaudžiu mašinos vairą, iriuosi per pietų pertrauką susidariusį mašinų kamštį. Ilgam užtrunku prie žiedo. Prakaitas žliaugia kakta, bijau, kad prieš susitikimą nubėgs makiažas. To šiandien jau būtų per daug. Įsijungiu radiją, veidrodėlyje tyrinėju blizgesiu padažytas lūpas bei tušu pajuodintas akis. Pyktelėjusi spusteliu automobilio signalą, priešais esanti vora nesijudina iš vietos. Noriu išsirėkti, tačiau tai mano padėtyje atrodytų nemandagu. Gyvenime jau pradedu per daug vadovautis stereotipais. Pamiršau kokia laisvamanė buvau anksčiau, visą save dovanojau menui, trokšdama tobulėti dvasinėje sferoje. Laikas pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Ištobulėjau tik materialine prasme, paskendau daiktų, pareigų, ambicijų lietuje ir pamiršau dvasinius dalykus. Taip jau nutinka.
Radijo laidų vedėjas su kažkuo kalbasi, paskelbia apie naujo radijo hito pasirodymą. Išsiblaškiusi tapšnoju pirštais vairą. Staiga sustingstu. Pagarsinu radiją. Neklystu, pažystamos gitaros skambesys, vėliau žemas balsas. Švelnūs akordai skverbiasi pro ausis, atgaivindami prieš penkerius metus užkastus prisiminimus.
Apsiverkiu. Nebesvarbu nė makiažas. Už nugaros neramiai pypsi mašinos, priešais automobilių vora jau išsisklaidžiusi. Pajudu.

Nežinau koks velnias tempė mane į koncertų salę. Draugai moja, kad sekčiau iš paskos, vedasi arčiau scenos. Medinėmis kojomis artinuosi pakylimo link, širdis daužosi, ausyse spengimas. Baimė kausto širdį, tačiau vistiek trokštu pamatyti Roką.
Krūtine įsiremiu į metalinę užtvarą, už manęs rėkianti minia. Kažkoks vaikinas garsiai traukia dainą apie angelą, plėšo gerklę ir patenkintas apkabina šalia stovinčią merginą.
Sudunda būgnai. Į scena ramiai įžingsniuoja Rokas. Tik šiek tiek pasikeitęs, apžvelgia salę, ima gitarą į rankas ir nepasveikinęs publikos, pradeda dainuoti į mikrofoną. Užtikrintai traukia radijuje skambantį hitą. Salė šėlsta, kriokia ir šokinėja iš džiaugsmo. Pasiduodu jos šokiui, tačiau pati sugebu tik stebėti tamsiaplaukį vaikiną.
Griaudėjantis rokas padeda miniai dar labiau įsišėlti. Ant jo veido regiu prakaito lašelius. Norėčiau juos lyžtelėti liežuvio galiuku. Nupurtau idiotiškas mintis. Dainuodamas žvelgia kažkur aukštai, plaukai nedengia veido, neužstoja siauros nosies, nepaslepia žalsvų akių. Šalia stovintis metalistas iškėlęs ranką garsiai pritaria, kitoje rankoje alaus butelis.
Koncertas eina į pabaigą. Vokalistas tai praneša, atsisėda ant aukštos kėdės, trumpam atsikvėpia ir tarsteli:
- Daina tai, kurios nepamiršiu.
Pradeda skambinti gitara, ilgesingai groja intro, paskui pasilenkia arčiau mikrofono ir liūdnai uždainuoja:
- Jūroje paskendęs sapnas,
  Palaidojo aistrą, kurią jaučiu tau...
Pradedu jausti, jog man nemalonu čia būti. Galiu kaip nevėkšla apsižliumbti. Kumšteliu draugei ir aiškinu, jog noriu išeiti. Ji nesupranta, rodau gestais, kad man bloga ir noriu išeiti į gryną orą. Ji linkteli. Paskutinį kartą pakeliu akis į jį ir sustingstu. Rokas žiūri į mane. Mato mane ir dainuoja. Viliuosi, jog nepažino. Nusisuku ir pro minią prasibraunu prie išėjimo.
Pagaliau lauke. Drebančiomis rankomis įsikabinu į turėklus ir kelis kartus giliai įkvepiu. Veju košmariškas mintis, bandydama nusiraminti, tačiau sekasi ne kaip. Parašau draugei žinutę, kad išėjau namo ir nulipu laiptais. Perbėgu per gatvę ir lėtai nužingsniuoju pagrindinės alėjos link. Nuo ten išsikviesiu taksi ir grįšiu namo. O dabar trokštu tik ramiai pasivaikščioti, leisti sielai nurimti.
Koja krypteli užkliuvusi už nelygaus gatvės grindinio. Klūpteliu, tačiau išsilaikau, nes kažkieno rankos pagauna mane. Dėkinga  mina atsigręžiu į padėjėją ir aikteliu iš nuostabos. Blyksteli žalios akys.
- Labas, - tarsteli banalų pasisveikinimą.
- Sveikas, - banalokai atsakau į pasisveikinimą.
Paleidžia mano liemenį. Rimtai žiūri. Noriu paklausti kas negerai, bet nedrįstu, nes bijau, jog balsas per daug virpės.
- Nesitikėjau tavęs šiandien pamatyti, - prabyla vis dar žiūrėdamas į mane.
- Nesitikėjau, kad pati čia ateisiu, - noriu jam įgelti. Žinau, jog tai vaikiška, tačiau nesusilaikau.
- Kodėl atėjai? - klausia.
- Nežinau, - tikrai nežinau atsakymo. Protas nežino teisingo atsakymo, jo raktą turi tik širdis. Bet jai užduoti šį klausimą bijau.
Susiglaudę pečiais žingsniuojame alėja.
- Grojau dainą ir, pasukęs galvą, pamačiau tave, - kalba. - Maniau, jog sapnuoju, kaip kad tada, prie jūros... Juk tada nesapnavau, ar ne?
Papurtau galvą.
- Kodėl leidai galvoti, jog tai sapnas? Po to karto nemačiau tavęs, maniau, jog sapnas per daug realus, kad man sapnuojasi nuodėmingi sapnai, kuomet geidžiu kitos moters..., - nutyla.
Man gėda. Jaučiu kaip kaista žandai, užlieja gėdinga karščio banga.
- Kodėl tyli? - sustoja ir rankomis paliečia pečius. - Tiek gyvenusi tyloje, ar dabar gali patvirtinti, jog tai nebuvo sapnas? Ar gali prisipažinti, jog mylėjaisi su manimi vedama didžiulės aistros?
- Taip! - rikteliu ir užsidengiu veidą rankomis, bet greitai vėl atitraukiu. - Manai, lengva prisiminti tokius dalykus, kuomet žinai, jog tavo aistros objektas myli kitą, rašo jai dainas, atiduoda savo širdį? Manai lengva matyti jus kartu ir žinoti, kad vieną naktį tu priklausei man? Manai, tai lengva? Manai, kada nors būčiau išdrįsusi tavo angelui pažvelgti į akis? Aš taip negalėčiau, nes sąžinė jau dabar graužia mane todėl, kad, žinodama apie jūsų meilę, pasidaviau aistros troškuliui ir leidausi tau galvoti, jog ten, prie jūros, yra tavo šviesusis angelas... Ten nebuvo jokio angelo... tik aš, bejėgiškai atsidavusi į tavo rankas, nes beprotiškai žavėjausi tavo žaliomis akimis, dievinau tavo aistrą gitarai, vos nemiriau iš geismo vos tau prisilietus...
Pirmos ašaros išdavikiškai palietė įkaitusius skruostus, latakėliu nusruveno prie smakro ir trumpam pakibo ore, paskui tekštelėjo ant jo rankų. Neiškentusi per ilgai užsitęsusios tylos, apsisukau ir viena nužingsniavau tolyn nuo jo. Nenorėjau atsigręžti, nes didžiulė nuoskauda lyg virtuvinis peilis raižė visą kūną. Iš vidaus konvulsiškai kylo drebulis, kartu su juo artinosi ir rauda. Laikiausi, kad nepradėčiau kriokti visu balsu.
Paskui išgirdau rėkimą. Sustojau ir atsisukau. Stovėjo vienišas alėjos viduryje, tiesus kaip smilga.
- Ar girdėjai paskutinę dainą? - šaukė, balsas vos virptelėjo. - Ji buvo skirta angelui! - trumpam nutylo, bet greitai vėl sušuko pilnu įtampos balsu. - Bet tas angelas buvai tu!
Pajudėjo manęs link, sustojo per keletą žingsnių ir steibelėjosi į veidą.
- Maniau, jog myliu vieną merginą, tačiau kažkada sutikau kitą, daug svajingesnę, daug paslaptingesnę, daug labiau panašesnę į šviesų angelą. Maniau, jog tai akimirkos susižavėjimas, toks dažnas kiekvienam, tačiau trunkantis labai trumpai... Deja, sutikau tą merginą prie jūros, ji klausėsi mano ir gitaros dueto, tokia rami sėdėjo ant smėlio ir įdėmiai klausėsi. Negalėjau neprieiti ir nepabučiuoti, negalėjau neglostyti blyškios odos, negalėjau nebučiuoti žemuogėmis dvelkiančių lūpų, negalėjau nemylėti... Pamenu, rytas buvo šaltas, miegojau ant ledinio smėlio. Miegojau vienas, lyg tos nakties nebūtų buvę, tik gražus sapnas aplankęs mane. Kaltinau savo jaunatvišką geismą, kaltinau savo nuodėmingą prigimtį ir savo angelui dovanojau gėles, apkabinęs vedžiausi į parodas, rodydamas modernius paveikslus. Visą laiką stengiausi būti su ta mergina ir negalvoti apie sapną prie jūros. Stengiausi rodyti meilę merginai, tačiau nebemokėjau to daryti, nes supratau, jog niekuomet jos nemylėjau. Ilgalaikis susižavėjimas kaustė mane tol, kol nesupratau, jog prie jūros išties buvo reali mergina, mes tikrai patyrėme meilės naktį... Tuomet mane pradėjo graužti sąžinė, tačiau sugebėjau gražiuoju nutraukti mūsų santykius, sugebėjau prisipažinti ją išdavęs, tačiau ilgą laiką nemokėjau sau pasakyti, jog meilė - klastinga gyvatė, nuvedė mane į kitos merginos širdį...
Priėjo ir pabučiavo į lūpas.
- Tu vis dar taip pat kvepi, - šyptelėjo.
Užsimerkiau. Sūrios ašaros nusruveno skruostais. Nuvalė pirštais, vėl pabučiavo ir sutrikęs paklausė:
- Kodėl verki?
- Nežinau, - rankomis paliečiau jo lūpas. - Gal todėl, kad netikiu tuo, kas čia vyksta...
Tikrai nebetikėjau tuo, ką mačiau, ką jaučiau. Nebetikėjau savimi, nebetikėjau juo. Viskas paskendo nežinioje, kurią ir tegali meilė duoti. Bet gal taip geriau?