Vergų giria

Pamėlę dangumi, atrodo, kad nunoks mėlynėm,
į kartuves jie lipo nuolankiai kalta giria.
Pro lukštą nevilties tuoj spjaus kryžius iš trynio
kalva, apkvaitusi komunijos tulžies taure.

Tik pusmetrio erdvės vergams pritrūko iki žemės -
dangus, pradurtas kalavijų šydu per toli.
Pro kilpą išvingiavęs kūnas oru laisvę remia
ir ryja ašakom virves Adomo obuoly.

Pakibo prakeiksmais, šarvais ganytas iki tilto,
kurį užmiršo nusikalti  varpinėj nakties.
Mylėtas šunimis, grandinėmis užpiltas.
Parimo, kuprą pasidėjo. Kryžiuj išsities.


parašytas 2002 liepą Padujoje,
prie Nerono vergų kalno memorialo.