Išeitų... dešimt kibirų

Ir tada ji langinėm privėrė
cinamono kvapą.
- Per daug banalu, - tik teištarė.
- Tššš... - tik teiškošė.


Visada pažinojai į gatvę palinkusį namą -
kas rudenį balomis grindinio
langus užtraukdavo ratai.

Ten mirė - gyveno senas hidrologas,
na, tas profesorius, tik be diplomų.

Jo žalios atlapos langinės
vis čiaudėjo nuo vėjo, pykdė vorus,
kurie perdien suspėdavo įsitaisyti.

- Angelėlių choras! - jis sakydavo,
išgirdęs styginius lietaus
smičiuojant po palanges.
Čerpes  atganydavo,
kaip rudmėses šviežias -
net kvapą imdavo...

Garuoja! Saule džiaugiasi... -vaivorykštės
kaskart tikėjosi.
Kad kelių neskaudėtų, plikėsi arbatos,
spintelėj - trys plytelės šokolado.
Per lietų atsigaudavo dvasia, sakydavo.

- Taigi, prisimeni? Kad numirė, prisimeni?
Dar liko ten kažkas, jo palikimas -
sako, per šimtą tūkstančių skirtingų
jis surinko.
Tu įsivaizduoji - šimtą tūkstančių?!
- Muziejus ištisas. Ant sienų, ant lubų
prilipę laikosi, tarytum skruzdėlės:
maži ir dideli, neišgimdyti iki galo -
pievoje rasti...

O kvepia, kvepia... kur tau
cinamonas! - slėpkis.
Greičiau atsiveria Paryžiaus teatras,
Amsterdamo tulpės, stiklai Bohemijos
ir Panemunės pievos...
nusišypso.

- Prašau netrinti skruostų,
rankomis užkimškit savo kišenes, nežiopčiokit -
jie baisiai trapūs ir išlepę,
jei vienas nors nukris -
kitų nebesugausit...


Keistai pagalvėmis pūkų
palikdavo palanges apmestas
per lietų
- Tegul minkštai nukrinta,
  tegul sveiki palieka.