lopšinė

miegok, sapnais mintis užlok, žinai, jog netiesa, kad lietūs lyja… juk lyja tai lietus…
piano…
lietaus lašiukai vienas po kito brazdina į palangę – įsileisk… būk gailestinga muzikai… nakties lietus veržiasi pro langą, bet jis juk toks trapus… toks jaunas… paduok jam ranką, atsiremki į sieną ir stebėk, kaip šoka… vienas žingsnis, antras, trečias pa…
piano moderato…
netikėk žmonėmis, jog lašiukų orkestras įkyrus, tas gaidas tu minėsi po metų minčių memuaruose, tirtėsi dėl tikrumo, nors jis ir pridavė jėgos šiandieną, tačiau… įsitikink, kad viskas netikra… kad šaligatviais žmonės nevaikšto, kad nesikeičia šviesoforo spalvos, kad neapdulka jo stiklinės spalvotos akys… juk sapnas visai šalia… matau, tave užbūrė… tu šoki kartu su lietumi… bet girdi…
piano…
moderato…
ar suvoki, kad visa tai – minties aidas ?.. ar girdi, kaip šaukiu tavo varda? žinai, kodėl nemiega lelijos naktį lyjant… jos netiki… aš giliame sapne… galiu pakilti debesimis į plynę, kur takas nušluotas ir marmuro žolė… pavirsti statula ir griežti smuiku amžinybę… tačiau tada manęs nemaudys lietūs…
forte…
lietus… ramu…
piano…
ar žinai, kodėl gėlės nevysta ? jos netiki…
pianissimo…
miegok…