Moteris...Kurios plaukai pavirsta voratinkliais..

Kaip tu jos norėjai... moters kurios plaukai rudenį pavirsta voratinkliais.
Apraizgo tavo mintis, o tau iš akiu pradeda sunktis maži vyno lašeliai
Apgirsti nuo rudens kvapo, tarsi išprotėjęs vaikštai senamieščio gatvelėmis
Varstai senų užeigu duris... Ir visur ji ir prakeikti jos plaukai... Plaukai iš pragaro iš rojaus iš širdies... Voratinkliai.
Rudenį miršta maži angelėliai ir ji juos laidoja susupusi i šviesaus audeklo gabalą, žiema jie prisikelia ir pražysta ledinėm gėlėm ant langų. Ir tada ji tau šypsosi, iš anapus, o ašaros žvilga ant skruostų. Ne, ji niekur nedingo, ji tik ištirpo tavo šiltose rankose, o rudenį tave vėl gundys jos plaukai.
Jos viduje mažytes kapinaitės kuriose ilsisi tie kuriu rankose ji buvo ištirpusi, o šiandien ji vėl šukuoja savo plaukus, kad palaidotų tave.