Kirtejas

Ech, uzaugo... - susimaste kirtejas zvelgdamas i ne viena simta vasaru zaliavusi azuola. Samanotas ir zaibu randais isvagotas medzio kamienas, savo viena likusia zalia saka atrode stengiasi pasiekti dangu.
Kirtejas prisedo po azuolu ir nugara atsiremes i busimos aukos kuna issitrauke dilde.
-Zinau, tu kietas, seni, - tare kirtejas mintimis lyg noredamas paguosti nebyluji milzina. - As dar neturejau pradzios, o tu jau tada buvai kietas.
Dildes glamonejamo metalo balsas skambejo tarsi rauda. Kirvis pamazu siepe dantis, taciau israsojes tarsi liudejo gladiatoriskai gerbdamas savo varzova.
Kirtejas randuotu pirstu brukstelejo per asmenis. Jis zinojo, kad kirvis astrus, taciau nepatiklus pirstas, trykstelejes lasu kraujo, buvo tarsi mazyte auka misku dvasioms. Susitaikymo ir supratimo zenklas medziui. Atgaila pries save.
Kirtejas neskubejo. Godziai itraukes virpancio gyvenimu misko oro gurksny ir tarytum persisotines juo, uzsiruke. Dumus ispute uzvertes galva i rudeniska dangu, padalinta negyvu azuolo saku. "Senis..." vel smekstelejo kirtejo mintyse.
Jo akys vel nusileido zemyn. Pirstai, uzgesine nuoruka, virpejo. "Keista. Kiek ju esu nukirtes, taciau, pries kiekviena susiremima su sitokiu milzinu, jie virpa..."-syptelejo kirtejas, taciau jo akys keistai sudreko.
Gal vydamas salin itampa, zmogus istiese ranka ir nuskyne kiskio kopusta. Dar viena, ir dar... Besimegaudamas paskutine rudens valgoma gerybe, kirtejas pastebejo daigeli. Viena, du, tris...daug.
-Azuoliukai. Nauja karta...- sumurmejo. - Senis savo paliko. Jo kunu dar ilgai megausis zmones, o sie mazyliai troksta sviesos. Ju laukia kova del buvio, o nugaletojas dar ilgai nebematys kirtejo. Ir tai jau nebebusiu as...
- Ka gi - laikas...
Kirtejas atsistojo, nubrauke nuo kelniu prikibusy lapa, dar karta zvilgtelejo i milzinisko medzio virsune ir sumurmejes tarsi burtazody "atsiprasau...", uzsimojo kirviu.