Legendos tęsinys — 11

11. Palivarko poilsiautojos

Naktis iš savo juodų gelmių pamažu išsupo be jokio dvelksmo didelėmis rasų ašaromis spinduliuojantį rytmetį. Niekur, net pati įžvalgiausia akis, danguje nebūtų įžiūrėjusi jokios dėmelės ar kokios debesio atplaišėlės. Visur vaiskiai mėlynavo neužmatoma erdvės jūra, kuri kvėpavo jaukia ir šilta vasaros pradžia.
Nakties lengva migla, kuri nepermatomomis baltai pilkomis klostėmis vyniojosi plačiomis Erlos upelio pievomis, kilstelėjus saulei, prasmego kiaurai žemę, tik ant žolynų mažais lašeliais nedrąsiai dar markstėsi jos perliniai pėdsakai.
— Ė šėndėin siediesem kāp ikaitintam dounkepie... — vangiai prabilo baigusi pusryčiauti dvidešimtmetė Angelinos pusseserė Jadzė.
— Nier kuo jaudintėis... Tujau pat ēsem pri opės ė vėsā dėinā somerksem ožpakalius i ondeni, — atsiliepė vyriausioji šeimininko dukra dvidešimtmetė Angelina.
— Tik pasėjimkem Pagi. Mon baisē patink so anou pliurvuotėis po šėlta ondėni! — šaukė trylikametė Angelinos sesuo Liudvika, entuziastingai glostydama balto kailio ilgavilnį kambarinį šunėką.
— Gerā, jau gerā. Jimkėt kou tik nuorėt, tik nemėiguokėt. Aš veizo, ka jau no pat rīta bėngat parkaistė... Tujau pat ė jodam... — užbaigė Angelina.
Merginos, kurių buvo septynetas, netrukus susirinko prie pakalnėn einančio tako ir eidamos šnekučiavo:
— Mon iš akiū da neišnīka vakarīkštis tuo pasmerkta vaikė rėitiejėms... Kažėn a ons nuskėnda, a ne? — liūdnom akim žvelgdama į paupio tolumas, tari su savim, mintijo dvidešimt penkerių metų kaimyninio dvaro mergaitė, Alberta.
— Būta če kuo... — paniekino ją devyniolikmetė Angelinos sesuo Vincenta. — Kuo vels nosėpelnė, tou ė gava. A to pamėsliji aple Juzefa, kori so sava vāko tories mėrtė kaliejėmė? Mon atruoda, ka anā tėn īr daug baisiau...
— Če vėsks īr baisē ė aš nikāp negalio soprastė kam tuo rēk? — nepasidavė Alberta.
— Jē to būtumi konėgo, tujau pat visa pasauli paverstumi grīno bordeko... Rēk galvuotė, kou sakā... — atsikirto moralistė Vincenta.
Po to ėjo tylėdamos, tik girdėjosi Pagio viauksėjimas ir pavieniai Liudvikos, žaidžiančios su šunim, šūksniai.
Tais laikais merginos upėje maudydavosi užsimovusios baltas iki kelių nutįsusias, apačioje ties keliais kudrėmis papuoštas kelnes. Ant pečių užsimesdavo laisvą bliūzelę, kuri nesiekdavo kelių.
Ir štai jos, krykštaudamos ir taškydamosi, subrido vandenin. Džiaugiasi vėsa, kuri vandens srovelėmis, tarsi šalti gyvačiukai, šliaužia per nugaras, šlaistosi apie pečius. Leisgyvis Pranis, pasislėpęs gluosnio šakose žiūri į jas ir nežino ką daryti.
— Mergas, mergas — a matuot — gruobkėt, ondou jau neš mona kou tik išsiuvinietojė nusėnelė!.. — bijodama nepermatomos sietuvos gelmės, šaukia Angelina.
Mergaitės gerai plaukti dar nemokėjo, dėl to viena greitai atsinešė paupy pamestą ilgą lazdą, bet nosinaitės pasiekti nebegalėjo, srovė ją jau nunešė į giliosios sietuvos vidurį.
— Nenusėmink, Angelina, aš anou tojau pat sogausio ontruo sietovuos posie. Veiziek, anou sruovie jau išnešė pri pat krašta...
Alberta jau užėjo iš kitos pusės ir brido pakraščiu ton vieton, kur turėjo atplaukti gražioji nosinaitė, bet ji vis nesirodė.
— Glousnė šakas prasklēdusi gerā paveiziek, a tik nebūs ož kuo nuors ožsėkabėnusi?! — šaukė Vincenta.
Tuo tarpu nosinaitė plaukė pro pat Pranio nosį ir jis, negalėdamas jos paimti rankomis, sukando dantimis ir laukė, kas bus toliau. „Ā tēp, ā tēp — vės tėik aš omžėnā negalio mėrktė, lai mergātės pamata ė ded muni kor tik benuor... “— nusprendė jis ir sukąstos nosinės nebepaleido.
Alberta, praskleidusi gluosnio šakas, tarp jų pamatė kažką panašaus į didelę pliką šuns galvą, kuri savo nasruose laikė gražiąją nosinaitę:
— Šou!.. — sušuko ji persigandusi ir puolė iš vandens.
— A Pagis?! — į šauksmą atsiliepė Vincenta.
— Nē, ne Pagis...
Kai suklususios dvarininkaitės susirinko į būrelį ir nutarė dar kartą pažiūrėti į tą nosinaitę laikantį, bet nelojantį šunį, pamatė — ten visai ne šuns, o beplaukė žmogaus galva. Paskui išsidrąsinęs tas žmogus atropojo prie sietuvos krašto ir atidavė mergaitėms gražiąją nosinę. Jos, pamačiusios Pranio nudegusią ir vandeny permirkusią nugarą, galvą ir pečius, iš pasibaisėjimo aiktelėjo, o karingoji Vincenta, išbalo kaip popierius ir čia pat, vos neįkritusi į vandenį, nualpo...
Kai vyras visai išlindo iš vandens ir pabandė atsistoti, jos pamatė ant jo rankų ir kojų storas geležies grandines... Ir visos be žodžių suprato — čia yra tas pats žmogus, kuris vakar riedėjo per ugnį ir įkrito į Erlos pelkę...
Dabar, nieko nelaukdama, iniciatyvos ėmėsi Alberta:
— Mes negalem anuo tēp palėktė. Ons tojau mėrs... Torem vestėis nomėi, torem anam padietė. Nepadiedamas nosėkalsem Dievou, padarītomem mėrtėna nuodiemė...
Nė viena mergaitė Albertai nedrįso prieštarauti, visos, pagautos mielaširdystės ir gailesčio bangos, kaip galėjo, padėjo Praniui išlipti iš vandens, įropoti į statų sietuvos skardį.
Alberta, nedelsdama apvyniojo jį savo rankšluosčiu, užmovė bliūzelę, nes nudegę Pranio drabužių skutai menkai bedengė ne tik užpakalį, bet ir priekį. Matant taip suniokotą žmogų, nors mergaitės ir nebuvo mačiusios nuogo vyriškio, kažkodėl visai jo nesigėdijo ir nebijojo. Dabar jas į vieną jungė šio žmogaus kentėjimas ir noras jam kaip nors padėti. Apstojusios ratu, palaikydamos jį, vis svirduliuojantį ir vos neklumpantį, iš šonų, padėdamos nešti sunkias grandines, vedėsi jį į kalną. Pranis švelnioms mergaičių rankoms nesipriešino, jis nebeturėjo jėgų ne tik priešintis, bet ir kalbėti. Ėjo tarpais trumpam prarasdamas sąmonę ir vėl ją atgaudamas, nes nuovargis ir skausmas baigė jį visai įveikti...