dažniausiai mano horizontas
baigiasi ties miegamojo kambariu, -
matyt labai mieguistas
mano horizontas
-------------------
tarytum parkingas virš jūros, -
pabrėžtinai apytuštis,
tik vienas kitas nusibodęs laivas,
viena kita aptingus fregata
tokia sena "kontrabandos" daina:
..penktadienio vynas atplukdo šeštadienio moterį -
vienintelis šansas pabūt nugalėtoju
ir jai tarsi baržai išplaukiant pamoti ranka...
.
proziška.
aš prie žodžiu nemoku kabinėtis.Gal dar išmoksiu. Komentuoju tik tada, kai kabina. O šitas kabina. Lengvas mieguistumas -mieguistas lengvumas-jauki tuštuma. Viskas.Pakomentavau :)
Visai maloniai ir net labai aforistiškai parašyta, ypač puikus tas mieguistas horizontas. Galėjo dar būti ne migamojo kambarys, o miegamasis (ekspresyviau), o ir tas parkingas labai jau rėžia ausį. :)
no alarms and no surprises, ačiū zyluk :), beje, parkingas virš jūros yra absoliutus jūros štilis, ir tendencinga, jog po jų, po tavo užsupančių komentarų visuomet seka grupelė vienetų iš mielų kolegų rašykų,- kad per gerai nepasirodytų :)
Mane labai migdo (tikrai ne šis mieguistas eilėraštis), o dabar tikrai negaliu sau leisti tokios prabangos, tai pasinaudosiu proga ir parašysiu analizę-interpretaciją (šiam mieguistam eilėraščiui). :D
Kaip visada, autorius lieka ištikimas žodiniui minimalizmui ir idėjiniui maksimalizmui, when less is more, jei kalbėtume apie kūrinio apimtį, ir more is more, jei kalbame apie mintis.
"Dažniausiai" - taip ir prasideda šis miniatiūrinis laiko ir vietos peizažas, ir pabrėžtas įprastumas
kuria kasdienybės pojūtį, kuris gali būti suvokiamas ir kaip nuobodulys, ir kaip saugumo (ar netikėtumo nebuvimo) jausmas.
Horizontas, besibaigiantis "ties miegamojo kambariu", skamba kiek ironiškai - galima tik spėti, ar tai autoironija, ar tiesiog gero humoro jausmo apraiška.
Va mane miegas jau ir mažiau ima. :D
Ir horizontas "matyt labai mieguistas" - paliekamas švelnus (ir gal net tingintis klausti) klaustukas, teiginys su dvejonės gaidele, tačiau ir pats eilėraščio ritmas ima supti tarsi jachta Ispanijos uoste.
Tuomet pauzė (šis poetas pasižymi autorine, išbaigta ir konceptualia skyryba), ir antroji strofa
- lyg atoslūgio banga. Iš dalies - ir tiesiogine prasme: lyrinio subjekto pozicijoje išryškėja distancija, atsitraukimas nuo stebimo objekto. Atsiranda determinuotų įvaizdžių, nusakančių horizontą.
"Tarytum parkingas virš jūros" - ypatingai originalus, drąsus ir - manau, sutiksite su manimi - itin vykęs vaizdinys.
Įsivaizduokite milžinišką automobilių stovėjimo aikštelę, kybančią virš vandens - tobulai simetriškai, lygiagrečiai su vandeniu, gal per sprindį nuo jo, gal per pusšimtį metrų, pilkuma virš pilkumos. O plokštuma virš gylio - irgi simboliška kompozicija, galinti reikšti tiek žodžių, tiek veiksmų, tiek paties gyvenimo dualumą, dviprasmiškumą ir neprognozojamus kitimus.
Ir net jei parkingas yra "pabrėžtinai apytuštis" - šiuo atveju minimalizmas net vizualizuojamas, įgauna materialų, aiškiai apibrėžtą (pabrėžtą) tūrį ir malonią masę - demonstratyvus kažko nebuvimas visų pirma yra akivaizdus idėjos buvimas.
Tuščias parkingas gali kelti ir vienatvės asociacijas - didžiausi parkingai, esantys prie didžiųjų prekybos centrų, ištuštėja tik naktį. Tokio dydžio erdvė ir nė vieno žmogaus - fantasmagoriškas vaizdas.
Tačiau tuštuma - nebūtinai fizinė vienatvė. Jei horizontas gali būti gyvenimo, ateities ar bent jau jos vizijos simbolis, tai tuštuma jame - įvykių nebuvimo nuojauta. Ar bent jau jų tankis nedidelis - "tik vienas kitas nusibodęs laivas" - kai tai, kas laukia priekyje, neįdomu, neekstremalu ir nebenauja. "Viena kita aptingus fregata" - autorius nebe pirmą sykį pasirenka žodį "fregata", tikriausiai dėl ypatingo ritminio ir morfologinio skambesio.
Šis eilėraštis neturi kitiems autoriaus darbams būdingo emocinio užtaiso, įtampos, netikėto virsmo, tačiau - kaip keista - šįkart tai yra pliusas.
Rytietiškas išlaukimas, emocijų toluma ir iš tiesų profesionalus skaitytojo dėmesio suvaldymas - sukurtas ramiai grėsmingas ir maloniai apatiškas
piešinys, pilka skaidraus likimo akvarelė.