Pabėgo...
Sėdėjau kiemelyje, saulei svilinant nugarą, įvilktą i juodus marškinius ir megztą liemenę. Spjovusi ant viso pasaulio gėriau kapučino su be proto standžia puta ir žiūrėjau, kaip žvirbliai turškiasi fontane.
Galva pamažu išsinėrė iš aukštos juodos apykaklės.
Žinojau, kad tai dar ne pabaiga. Dar ne pabaiga...
Viską galima daryti arba su šypsena, arba niurzgant. Ir, laimei, tik mums tai rinktis.
Grįžau prie savo monitoriaus, po kuriuo numestas vos apvytęs rožės žiedas.
Gėlės ypač kvepia, kai miršta...