Sluomantas iš tošies sirpina laivelį

Šiaudais į viršų kilo -
pats darbymetis, pjūtis
pagavo nešti.

Dulkės už kaklo, apykaklės
kartis prie šulinio
garsiai niūniavo -
linko ir linko,
troškulio maudulį dilino.

Šiaudadūšė esi, šiaudadūšė!

Motina dukterį aitrino,
badė lyg šakėmis
šiaudus suknežintus,
laiškus pagiežos priperino -
vanduo net įšilo.

Mazgotėm grasino,
mušt per šventes pažadėjo.

Karve degloji, ėmei - patikėjai.

Pusprote laikė,
tąsė rankoves,
skruostus ašarom trynė -
druska, kad išdžiūtų, drėgmę ištrauktų
nedegtų, sugultų, tylėtų.

Druska, sakė boba,
bet tik po šaukšą kasdien -
po mėnesio bėk per ražienas,
vidunaktį bus pilnatis,
neradus - pametus, sugrįši.

Šiaudadūše, tu šiaudadūše...