unnamed

Alkanos akys tyliai uždaro duris.
Miegot kas privalo
Ir verkti sapnuos ketina
Vėl plėšo ir mėto medžių lapus.

Apjuostas žodžių ratu,
Meldžias ir keikia
Ir liūdesį barsto iš aukšto.
Vėl lyja ir lyja ašarų lietus. 

Artimas kas glaudžias,
Myli ir miršta,                 
Ir kilt neketina lig ryto dangaus.
Vėl tu sapnuodamas pabundi.

(to .pd.)
2002.09.11