Žuvžudys

Meškerė be saiko
plešia iš vandens žuvis.

Viena, antra.
Jau keturios tinkle
kovoja už gyvybę.

Žiaunomis kalbasi
apie savo negalią -
ilgai sausumoje
išbūti negalį.

Išties ne meškerė kalta.
Juk pastarają laiko tėtis.
Su kiekvienu pliūkštelėjimu iš vandens
jis nusišypso
tardamas:
"Amžiais jos gyventi juk negali"

Būtų nieko,
tačiau juk savom akim
visa tai regiu.

Paslapčiomis mažiausiąją
žuvyę išleidau ežeran.
Tegul gyvena.

"Tėte, žuvys verkia",
tariu aš tylomis.
Negirdžiomis praleido
mano žodį.

"Tėte, jos nugaiš".
"Tokia jų prigimtis -
būti pagautoms žmonių. "
"Jos nori būti laisvos.
Paleisk. "

Jau rodos tėtis įtūžta,
tačiau toliau plūduriuoja
plūdę.

Vieną po kitos,
aš glosčiau raminau.
Rieškučiomis,
vandens saujelę nešdavau.

"Joms ilgiau skaudės"
Pasirodo, tėtis viską matė.

Išaušo.
Jau praėjo dvi valandos,
kai jų aš nemačiau.
Tamsa per daug
užtemdė akis.

Ir štai prašvitus
tėtis tarė
"Važiuojam".

Tuomet jam iš maišo
pro skylę išslydo žuvis.
"Po paraliais"
nusikeikė.

Kokia išblyškus
ir tuščiom akim
ji gulėjo ant žemės.

"Tėte, ji užduso. "
Tariau, tačiau likus
jam už nugaros nutypenau į
mūsų automobilį.