Misija "Kolonizavimas II" arba "Pastiprinimas į Kentauro Alfą"

Amerikoje lėtai leidosi saulė. Žmonės skubėjo namo, bažnyčios skambino varpais... Prie Baltųjų rūmų vakaras irgi buvo įprastas: pėstieji zujo šaligatviais, kažkoks valdininkas spardė senutę, teroristai minavo prezidento limuziną, policininkai valgė spurgas ir vartė laikraščius. Ir staiga pasigirdo klyksmas, sugriovęs šitą idilę. Į prezidento kabinetą subėgo visi apsauginiai ir patarėjai. Automatų papliūpomis, apsauginiai sudraskė nežinia iš kur priklydųsį katiną, kambarinę, sodininką, ir jau norėjo imtis patarėjų, kai prezidentas vėl ikvėpė ir sušuko:
  - Pakvieskit generolą Rodrigesą.
Kai į prezidento apartamentus įbėgo Rodrigesas, prezidentas jau buvo apvilktas tramdomaisiais marškiniais. Kadangi buvo pietų metas, tai generolas atskubėjo su lėkšte sriubos. Nuleidęs ranką su šaukštu, o ranka, laikančia sriubos lėkštę, atidavęs pagarbą, paklausė:
  - Prezidente, kvietėte?
  - Taip, - krestelėjo galvą šis, - noriu, jog jūs man vėl papasakotumėt, apie operaciją Arklio Omegoje.
  - Kur? – generolas paskubomis siurbtelėjo sriubos.
  - Kumelės Radyje..? – pats suabejojo prezidentas.
  - Kentauro Alfoje? – pagaliau viską supratęs, džiugiai riktelėjo Rodrigesas, - taigi misija žlugo. Žlugo.
  - Ir su kuo aš dirbu, - suklykė šalies vadovas.
  - Ne su manim, - senas valkata vėl įsipylė degtinės.
  - Ir ne su manim. Aš tik išvežioju picas, - suskubo paneigti Betmenas ir išskrido pro langą.
Kai prezidentą atgaivino, jis iškėlė pirštą ir iškilmingai ištarė:
  - Mes surengsime dar vieną operaciją.

Į prezidento kabinetą ižengė stambus vyras su laidu, apvyniotu aplink ranką. Tai buvo naujausio modelio robotas – klonas – kiborgas. Galingiausia ir protingiausia žudymo mašina, kokią tik buvo kada sukūrę žmonės. Vyriškis nusiviniojo laidą nuo rankos ir įkišo jį į rozetę.
  - Ar tu sumokėsi už elektrą? – piktai paklausė prezidentas.
  - Nesupratau? Aš buvau čia pakviestas, idan padėčiau išspręsti kažkokią labai svarbią užduotį. Nuo manęs priklauso viso pasaulio likimas, o jūs čia... Beje šaknis iš tūkstančio keturių šimtų dešimties bus trisdešimt penki ir pusė, - parodė savo skaitmeninę išmintį kiborgas.
Ir staiga pamatė, jog prezidentas visai jo nesiklauso. Robotas prišoko prie stalo ir vienu smūgiu jį suskaldė. Jo rankos virpėjo iš įniršio. Prezidento rankos virpėjo iš baimės. Apsauginiai nusprendė, kad laikas būtų pietų pertraukai, ir išėjo pasivaikščioti. Staiga baigėsi kiborgo energijos atsargos ir jis sudribo į krėslą. Tarnas įkišo laidą į rozetę. Prezidentą vėl apvilko tramdomaisiais marškiniais.
  - Tai jūs norėjot tartis dėl kažkokios misijos? – paklausė kiborgas ir išsitraukęs virbalus ėmė megzti.
  - Taip, - prezidentas veltui bandė išsilaisvinti.
  - Ir ką reiks daryti? – kiborgas jau matavosi savo numegztą megztinį.
Bet šalies vadovas jo jau nebesiklausė: jis į mikrofoną visai Amerikai deklamavo, kažkada išgirstus Donelaičio “Metus”. Kiborgas sunerimo. Jam kažkas sakė, jog prezidentas iš jo šaiposi. Robotas pasuko galvą ir pamatė seną tarną.
  - Jis iš jūsų šaiposi, sere, - pakartojo tarnas.
  - Na ne, mielieji, viskas. Aš einu namo, - pagaliau įsižeidė net skaitmeninė kiborgo savimeilė.
Bet nespėjus nė atsistoti, prie jo priėjo generolas Rodrigesas. Jis atsikando bandelės ir tarė:
  - Aš viską paaiškinsiu. Einam su manim.

Tą patį vakarą iš Amerikos startavo erdvėlaivis “H2O”, kodiniu pavadinimu “HCL”. Erdvėlaivio įgulą sudarė tik rinktinės asmenybės, nes nuo jų priklausė misijos “Kolonizavimas II” baigtis. Taigi peržvelkime mūsų didvyrius: Kiborgas – klonas – robotas neatsitraukė nuo akumuliatorių, Mailsas Ervis – žudikas, angelo veidu. Sėdėjo patogiai įsitaisęs krėsle ir rūkė milžinišką cigarą. Merė Džein – geriausias pasaulio sprogdintojas, laikantis save moterimi. Dažėsi prieš veidrodį. Beje dar verta paminėti kelis šimtus kovinių robotų ir virusą Treką, kuris keliavo patogiai įsitaisęs diskelyje. Ir, aišku, kelis nelegalus imigrantus.

Nepatyręs didelių nuotykių, erdvėlaivis “HCL” tėškėsi į Kentauro Alfos paviršių. Visi įgulos nariai liko gyvi. Susėdę, į nežinia iš kur atsiradųsį, šarvuotą visureigį,  trijulė lėtai pajudėjo džiunglėmis į priekį. Robotai įnirtingai pleškino viską, kas pasimaišė jiems po kojomis. Tačiau augalai irgi nenusileido. Šen bei ten vis dingdavo po keletą robotų. Staiga visureigis sustojo. Kiborgas išsirito iš kabinos su mūšiui parengta bazuka. Bet niekas jų neužpuolė. Visureigis sustojo todėl, kad įsirėmė į milžiniškas duris. Mailsas perskaitė užrašą ant jų ir nusijuokė.
  - Kažkas iš mūsų šaiposi.
Merė Džein taipogi perskaitė užrašą:
  - Virtuali Realybė. Nužudyk viską kas juda. Laimėk pagrindinį prizą.
  - Tai einam vidun? – paklausė Mailsas.
  - Mes neturime kitos išeities, - kiborgas ausimi parodė į robotus.
Jie įnirtingai niokojo gamtą, tačiau augalai vis artėjo. Trijulė susižvalgė ir žengė į niekur.