Devyni mygtukai

Devyni mygtukai... taip paprasta.
Devyni mygtukai... Ir girdžiu jos saldų „klausau...“. Ji juk matys kas skambina. Neatsilieps. Aš skambinsiu dar syk...
Devyni mygtukai... Ji gali išjungti telefoną... Ar pasakyti „neskambinėk...“ Nors vakar taip švelniai man nusišypsojo. Ir sakė „paskambink...“. Parašė numerį lūpų dažais ant servertėlės... kaip kvepia... O kokios jos lūpos... paskęsčiau.
Devyni mygtukai... Gal visdėlto jai patikau? Bet juk vakar ji buvo su juo... O jis... ar galiu su juo lygiuotis?. Aukštas, stambus. Brangūs drabužiai... O gal paskambinti?
Devyni mygtukai... Nieko neprarasiu... Kad tik atsilieptų. Nusiūsti žinutę? Laukti atsakymo? Ne.
Devyni mygtukai... ir  vėl girdžiu jos balsą... švelnų kaip pavasaris... gaivų kaip upelio čiurlenimas...
Devyni mygtukai... Ir jai pasakau. Pasakau, žodžius, kurius taip senai laikau savyje... slepiu nuo visų... žodžius skirtus tik jai vienai...
Devyni mygtukai... „myliu tave... myliu jau daug daug metų... myliu nuo pat tos minutės, kai pirmą kart susitiko mūsų akys......“.
Devyni mygtukai... O jei ji tik nusijuoks? Aplink ją visą laiką sukasi gražūs ir turtingi... O aš?... eilinis, niekuo neišsiskiriantis, pilkas... net į padorią kavinę neturiu už ką jos pakviesti...
Devyni mygtukai... ir kodėl ji paprašė paskambinti? Gal šeip...pamatė kad žiūriu į ją... Žinojo, kad neišdrysiu... Žinojo, kad tik svajosiu... apie ją... apie mus...
Devyni mygtukai. Ir vėl girdžiu jos balsą. Taip paprasta...