Motina

Šiandien Usonifuras sugalvojo persikelti gyventi į kitą uolą. Kad minčių būtų šviežių. Ir beeidamas sutiko griovy gulinčią, kaip pasirodė girtą, moterį. Pats mažiausias rėkė kiek gerklė išnešė ir ieškojo krūties. Vos metukų sulaukusi mergaitė tampė motinai už skverno ir vis kartojo “em”. Negalėdamas pakęsti žiauraus vaizdo, Usonifuras paspartino žingsnį. Pasiliko tik būrelis žioplinėtojų ir, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, neabejingų kito nelaimei.
Prisėdo. Ne iš nuovargio. Prisėdo todėl, kad galva buvo sunki nuo minčių. Ir jos visos susipynusios. Baisiau nei voratinklis. Voratinklio kilpų sudarymo meną dar galima iššifruoti, o čia – lyg nuvytas nuo ritės plonytis siūlas ir po to sulankstytas nelygiomis kilpomis, sumazgotas, perkištas, apvytas, susuktas bet kaip. Tikra velniava. Nuo ko pradėti narplioti: ieškoti siūlo galo ar milimetras po milimetro traukti siūlą į ritės pusę, kad nenutrūktų, pačią ritę kaišioti pro mažas angeles? Šito Usonifuras šįkart nežinojo.
O nežinojo todėl, kad visi teisūs. Pasmerkti šitą moterį galima. Ji, kad tik gautų butelį, pasiryžusi viskam. Eiti per brūzgynus, lipti per uolas, kristi į duobes, ridentis pagrioviais. Ir visas toks nusižeminimas neatperka kaltės, kad keturios jos atžalos jau vaikų globos namuose. Dar vienas pakeliui. O štai tie likę du …
Usonifuras staiga šoktelėjo nuo akmens tarsi jis būtų pradėjęs deginti sėdynę ir pasileido tekinas. Nebenorėjo girdėti tų visų pletkų, visų bobučių postringavimų. Greičiau ligi tos uolos. Dar greičiau, tik jau priešingon pusėn, lyg uraganas pralėkė greitoji, iš paskos policijos mašina. Buvo girdėti mergaitės cypimas, tas brangus žodis “mama”. Buvo girdėti sirenų kaukimas, o po to stojo mirtina tyla. Tik Usonifuro galvoje dar tebekunkuliavo mintys. Prigulė. Kaip nukryžiuotasis ant žemės ir maldavo išsilaisvinimo.
Praėjo keletas valandų. Jau temo. Usonifurą iš letargo miego pažadino čaižus klyksmas “Jėzus Marija! Jėzus Marija! ” Pašokęs, tarsi gavęs komandą “bėk”, sprinterio greičiu Usonifuras atsidūrė šalia tos moters, kaip vėliau sužinojo, vardu Viktorija. Dabar ji tyliai tyliai raudojo. Ir ėmė pasakoti, vis ką nors, regis, nuslėpdama, savo gyvenimo istoriją.
Užaugo Rusijoje. Tėvai dar nepilnametę ištekino už lietuvio čia atvežančio parduoti žuvies. Atsidūrė savoj šaly, bet tarp svetimų. Paguoda buvo tik vienas paskui kitą gimstantys pagrandukai. Vyras buvo mėgėjas taurelės. Neatsisakydavo ir ji pati. Pamačiusi, į kokį liūną klimsta, bandė skirtis. Kadangi Viktorija neturėjo kur eiti, o anytos būta apsukrios, padavė ją į teismą ir globoti anūkus apsiėmė pati, nors vėliau, dėl sveikatos, juos atidavė į globos namus.
Viktorija susirado kitą vyrą. Iš pradžių viskas klojosi gerai. Pagaliau ir būstą jau turėjo. Galvojo, pradės viską iš naujo. Bet mirė jų pirmasis vaikelis. Ir vėl palūžo. Vėl vis dažniau ant stalo būdavo butelis sausvynio nei duona, todėl pati dar vieną mažiuką atidavė svetimiems. Aplanko bent kartą per savaitę. O kitų, šitų dviejų, prisiekė, niekam neatiduos. Ir štai vyriausioji duktė, atėjusi pasisvečiuoti, į stiklinę alaus įpylė migdomųjų. Ir štai dėl to ji čia, griovyje, nežinia nuo kada, nežinia dėl ko. O svarbiausia – nėra šalia nė vieno jos vaiko.
Usonifuras dabar tik suprato, kodėl jo galvoje pagaliau viskas aprimo. Pagaliau jis surado atsakymą, kodėl ši tvarkinga moteris, švariai aprengti ir nuprausti vaikai buvo griovyje, kodėl jam nepriimtinos buvo smerkiančios šią moterį kalbos. Todėl jis sau, o gal Viktorijai pasakė:
- Pasmerkimas visada yra greta užuojautos, gailesčio ar supratimo, tik reikia mokėti atsirinkti.