Ir vėl pasaka

Pasakų knygoje be paveikslėlių,
sudžiovintuose klevo lapuose
mirksi sustingusio rudenio akys.
Kai brendant kritusių lapų pakrante
jie nubučiavo tau kojas,
dar tada – skaitydavai pasakas,
bandydama pasprukti nuo tikrovės.
Ir vėl, dabar kuri savo pasaką,
paveikslo veidu nubėgančią, lašančią,
ant kojos piršto, kaip vaškas – sustingstančią,
taip žemai kritusią – vos matomą...