Vakaras

Dangau,
tu pūkų pataluos migdydamas dieną,
lietų sugėrei.
Pritvinusią kempinę išspaudęs,
gaivinai artėjantį vakarą,
blyškia vaivorykšte dabindamas.
Joninių laužų atspindžiais mirguliuodamas,
išdykėliškai dūkai,
kaišiodamas ugninės varsos liežuvius
besileidžiančiai saulei.
Ir nenustygai vietoje, kol
aguonų raudoniu krauju nenudažei rytinės pašvaistės…
(Ar ne perdaug vienam vakarui)
Kaip atsvara tau,
pražydo jos pakely.

Dangau,
leiski nulenkti galvą-
aguonos pražydo-
priskinsiu didžiulę jų puokštę
ir parsinešiu vakarą.

Aitriai raudonais žiedais
mylimajam guolį papuošiu…