Dešimta legenda

10. Pasroviui

Pranis, nelįsdamas iš karklyno, pirmiausia iškišo galvą ir apsidairė. Jau visur buvo ramu, nebesimatė nė vieno žmogaus. Po to jis apžiūrėjo savo rankas. Delnai buvo sveiki, o visur kitur oda buvo pakilusi didelėmis vandeningomis pūslėmis. Veidą, kaip ir pilvą nuo ugnies liepsnų taip pat buvo apsaugojęs, tik pats nosies galas buvo pasipuošęs nudegimo burbulu. Nugaros, būdamas vandeny, jis taip pat tarsi nejautė ir neįsivaizdavo, kaip ji gali atrodyti. Kojos buvo apdegusios, bet pačios pėdos, matyt apsaugotos šiokio tokio apavo (buvo apsiavęs vyžomis), atrodė apysveikės.
Pranio kūnas, panardintas vandenin, priglobtas minkšto ir švelnaus durpės dumblo, dabar jautėsi pusėtinai ir jis, pelkės pakraščiu, kur ne taip gilu, nutarė gautis iki Erlos pagrindinės vagos ir ja irtis tolyn. Jis judėjo iš lėto, nes trukdė grandinės, kurios su kiekvienu judesiu skaudžiai trynė nudegusias kojas ir rankas, traukė į dugną. Bet jis judėjo pačiu pakraščiu ir keletą žingsnių plaukdavo tik tada, kai pakraštys atsiverdavo staigia gilmena. Jam lengviau buvo laikytis ir judėti įsikimbant į nusvirusias pakrantės žoles, krūmų stiebus.
Pamažu, pamažu jis išplaukė į Erlos upelio vagą ir dabar jam judėti buvo kur kas lengviau, nes vietomis srauniai tekėdamas vanduo pats nešė jį. Pasitaikė ne vienas ir gilesnis duburys, bet Pranis jį įveikdavo slinkdamas pačiu pakraščiu.
Praėjus kelioms valandoms, kai jis buvo nuplaukęs jau geroką tarpą, medžiais apaugusioje ir saulelės apšviestoje upelio atšlaimoje, Pranis bandė atsistoti ir paeiti keletą žingsnelių savo kojomis. Iš karto pajuto veriantį skausmą ties grandinių geležiniais lankais, kurie buvo apkabinę rankas ir kojas, o saulės šviesa ir šiluma ne gaivino ir glostė jo nugarą ir pečius, o apliejo nepakeliamu, peklišku karščiu, ir jis vėl, kad iš skausmo neaptemtų sąmonė, krito į upelio vėsią tėkmę ir pamažu yrėsi ir ropojo toliau...
Beplaukiant atėjo saulėlydis, o paskui ir vakaras. Pranis buvo labai nuvargęs, jau atsistojęs ant kojų, jis jautė, būtų neišsilaikęs ir tuoj nugriuvęs. Nudegimų skausmai buvo truputį apmalšę, nors atrodė, kad visą nugarą, jos apdegusią odą iš visų pusių neatstodami drasko nematomų ir tylių šunų nasrai.
Pranis jautė, nuovargis, nežiūrint jo skausmų, baigia jį įveikti. „Jē ožmėgsio vondėnie, — galvojo, — ta ė palėksio anam beplūdorioujis. Rēk šliaužtė i kronta... “ Prieš akis, tuoj už upės posūkio, subaltavo vandens supustyto minkšto puraus smėlio paplūdimėlis. Kai užsiropštė ant jo, pilvu pajuto švelnią dienos saulės nakčiai paliktą šilumą, o nugara vakaro šąlančiame ore vėso geriau kaip vandeny. Pranio akys beregint užsimerkė...
Pabudo riečiamas bedžiūstančios, o gal ir perdžiūvusios nugaros skausmo. Atrodė, kad šįkart jam nebepavyks pasijudinti iš vietos ir teks čia gulėti kol numirs. Sukaupęs visą likusią valią jis po truputį, po truputį slinko prie ranka pasiekiamo vandens ir kai paniro į jį, vėl truputį pagerėjo, tarsi kas atleido skaudžiai nugarą veržusias virves, jis vėl galėjo iš lėto judėti.
Yrėsi iki priešpiečių ir atsirėmė į plačią ir gilią sietuvą, kurios krantai buvo statūs, sutvirtinti į dugną sukaltais mediniais basliais, o anoje pusėje matėsi platokas smulkaus ir balto smėlio paplūdimys...
Jis sustojo ir tuoj išgirdo iš kaži kur atskridusius moterų balsus. Pranis prisispaudė prie sietuvos kranto ir pasislėpė vandenin nulinkusio gluosnio šakose.